Ar sutinkate, kad kartais sunku paaiškinti, kodėl kažką kažkam jaučiate? Kodėl su kai kuriais žmonėmis kažkas „suveikia“, kodėl su nepažįstamuoju staiga pajuntate kažkokį ryšį?
Atrodo, tarsi pats Dievas mus suveda su tam tikrais žmonėmis, nes šiuo metu jie reikalingi mūsų gyvenime. Tai žmonės, kurie mus išmokys svarbių pamokų – apie gyvenimą ir mus pačius.
Yra priežastis, kodėl mus traukia tam tikri žmonės. Žvelgdamas atgal suprantu, kad nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo jaučiau ryšį ir kuris manęs ko nors neišmokė, nesuvaidino svarbaus vaidmens mano gyvenime.
Dievas siunčia jums būtent tuos, kurių jums reikia tam tikru konkrečiu momentu
Ironiška tai, kad dauguma šių žmonių buvo laikini, nes jų tikslas buvo parodyti man kitą kelią ir paskui mane išlaisvinti.
Kartais gyvenimo scena lemia, kokius žmones pritrauksite, ir manau, kad tai ir yra tikėjimo grožis, kai Dievas jums atsiunčia būtent tuos, kurių jums reikia tam tikru metu. Per tuos žmones Jis duoda jums atsakymus, kurių ieškojote. Jis apšviečia jus suartindamas su žmonėmis, kurie atskleidžia tai, kas jumyse geriausia.
Tik kartais tuos laikinus žmones bandome paversti nuolatiniais, bet juk tai nėra jų vaidmuo. Jiems neskirta pasilikti mūsų gyvenime visam laikui. Dievas apibrėžė jų laikiną vaidmenį. Dievas nustatė, kad jie turi padaryti mus geresnius tiems, kurie turi likti su mumis amžinai.
Problema ta, kad šiems žmonėms išnykus iš gyvenimo, mes imame nerimauti, kadangi nežinome, kaip juos paleisti. Nesuprantame, kodėl iš mūsų atimamas kažkas, kas yra toks gražus, kas mus išgydė. Tačiau jei geriau pagalvotume, suprastume, kad pasilikus mūsų gyvenime, šių žmonių grožis išsisklaidys, o jų meilė mirs, istorija nebebus tokia įkvepianti ir jie taps mums visiškai nereikalinga našta.
Norint paleisti, reikia tikėjimo. Tikėjimo, kad šią istoriją geriausia palikti tokią, kokia ji yra. Tokią, kokia ji turėtų būti. Kad perrašydami ją tik viską sugadinsime. Kad jei ką nors pakeisime, nebus laimingos pabaigos.
Galbūt šie žmonės yra angelai, atsiųsti pas jus, kad išmokytų jus kokios nors pamokos, išgydytų, padarytų geresniu žmogumi, ir kai ateis laikas, jie išeis atgal. Nes dabar jie turi pabūti kažkieno kito gyvenime.
Galbūt šie žmonės tiesiog moko jus atleisti, suvokti, kad tam tikra jūsų gyvenimo dalis pasibaigė, ir moko patikėti, kad kitas sutiktas žmogus bus būtent toks, kokio jums reikia, net jei jūs patys to dar nežinote.
Aš žinau, kad kai sutiksime žmogų, kuriam lemta likti su mumis visam laikui, iškart tai suprasime, atpažinsime jį minioje, nes pagaliau suprasime skirtumą tarp žmogaus, kuris paliečia mūsų ranką, ir žmogaus, kuris paliečia mūsų sielą.
