Tikrasis artumas būna tada, kai ryte skubate papasakoti žmogui savo sapną.
Kai nebaisu pasirodyti juokingu, nerangiu, keistu.
Kai dalinamasi viskuo: ir blogu, ir geru.
Kai dviese nepaprastai jauku: ir kalbėtis ir netgi tylėti.
Kai kam nors parašai: „Aš namie”, vos pravėręs savo buto duris.
Kai visi juokeliai suprantami, o frazės pratęsiamos savaime.
Kai ką nors bučiuoji ne tik lūpomis, o pačia širdimi.
Kai žodžiais prisiliečiama taip švelniai, kad jauti, kaip milijonai šiurpuliukų nuvilnija tavo kūnu.
Kai mintyse esate visada šalia, net jeigu skiria didžiulis atstumas.
Tikrasis artumas – tai ne apie atstumą. Tai – apie širdį.