Negundykite nieko savo paslaptimis, net draugų! Taip moko per šimtmečius kaupta arabų išmintis.
„Jei ką skauda – tylėk!“
Iki šių dienų išlikusi pasakėčia apie senąjį Ezį puikiai iliustruoja žmonių prigimtį ir tai, ko kitiems nereikėtų pasakoti.
Senasis Ezis liko vienas, kai išėjo jo sūnus, drąsiai saugojo namus ir užsiėmė avių auginimu. Vieną dieną jam taip skaudėjo nugarą, kad jis pasiguodė apie tai kaimynui – šis palingavo galvą ir ėmė gailėtis senuko. Netrukus gandas pasklido po visą kaimą ir visi sužinojo, kad vargšui senukui skauda nugarą ir jam sunku prižiūrėti avis. Kiekvieną kartą, kai žmonės pamatydavo senuką, jie reikšdavo jam užuojautą, tačiau niekas pats nepasisiūlė padėti senukui prižiūrėti avių. Netrukus senukui nugaros skausmai praėjo, tačiau eidamas per turgų jis vis dar girdėjo, kad jį vadina senuku su skaudančia nugara.
Netrukus pas senuką atėjo kaimynas, kuriam šis pirmą kartą papasakojo apie savo bėdą ir užjaučiamai tarė: „Drauge, matau, kaip tau sunku, – perleisk man savo žemę ir atiduok man avis, nes aš dar stiprus. Ir aš tau už jas sumokėsiu.“ Senukas nusijuokė, atsakydamas į kaimyno pasiūlymą, kuris siūlė tris kartus mažiau, nei avys buvo vertos. O kaimynas pridūrė: „Tai bent gausi pinigų, kitaip tavo ūkis žlugs!“
Senis išvijo gudrųjį kaimyną ir pats tvarkė savo ūkį, kol grįžo sūnus. Sūnus padėkojo tėvui ir paprašė patarimo: „Tėve, tu išmintingas, daug gyvenime matei. Sakyk, ką turėčiau žinoti apie gyvenimą?“ Senis pasakė tik viena: „Jei skauda – tylėk! Kitaip tau duos patį nenaudingiausią dalyką – gailestį, o paskui trenks ten, kur skauda.“
„Nesakyk draugui to, ko nepasakytum priešui.“
Kiekvienas, turintis draugą, yra laimingas žmogus, bet ne kiekvienas gali būti tikras, kad tas, kurį jis vadina draugu, juo bus visą gyvenimą. Žmonės yra nenuspėjamos būtybės, susiduriančios su asmeninėmis problemomis, aplinkinių nesupratingumu, pavydu ir piktavališkumu. Kiekviename žmoguje yra ir šviesos, ir tamsos – niekas nežino, kada vienas ar kitas pabus ir ar iš viso pabus: negundykite nei draugo, nei priešo savo silpnybėmis. Visos didžiosios imperijos ir sąjungos griūva – toks yra gyvenimo dėsnis, net jei visa širdimi norisi tikėti kitaip. Ko nepasakytumėte savo priešui, neturėtumėte sakyti ir draugui.
Nekurkite priežasties problemoms, kad nereikėtų pulti jų spręsti. Yra daug būdų išlaikyti draugystės šilumą, bet jei jūsų draugas panaudos tai, ką jam pasakėte, prieš jus, supyksite ant dviejų žmonių: ant savęs ir savo draugo.
Vieną dieną senas aklas liūtas, praradęs savo išdidumą, nuėjo į olą – ir ten taip pat užklydo vyras, ieškodamas maisto ir pastogės. Liūtas paklausė: „Kas ten?“, o vyras atsakė: „Aš esu tas, kuris tau nepakenks, jei tu nepakenksi man“, – vyras nenorėjo gundyti liūto sakydamas, kad jis yra žmogus. Taigi jie susidraugavo ir kartu išėjo medžioti.
Vieną alkaną vakarą liūtas ir vyras pradėjo nuoširdų pokalbį, ir vyras prisipažino esąs žmogus. Alkanas aklas liūtas tuoj pat puolė vyrą ir numalšino savo alkį. Negundykite nieko savo paslaptimis – net savo draugų!
„Nekalbėkite apie save blogai!“
Kiekvienas, kuris sumenkina save, palieka galimybę kitiems jį nugalėti. Kovoti su kitų priespauda yra geras dalykas, bet ar galima kovoti prieš save patį? Kiekvienas, kuris menkina savo nuopelnus, iškelia baltą vėliavą dar neprasidėjus kovai. Nebaisu pralaimėti sąžiningoje kovoje, baisu pralaimėti dar prieš kovą. Žmogaus požiūris į save ir savo darbą parodo, kaip kiti gali su juo elgtis: jei žmogus save menkina, kiti seks jo pavyzdžiu, jei jis elgsis oriai, kiti žiūrės į jį su pagarba.
Senolis Okamas gyveno dykumoje ir dešimt metų bandė iškasti ežerą, kad gautų vandens sau ir gyventojams. Dešimtaisiais metais jam pavyko – dirvožemis pradėjo sugerti drėgmę ir duobės vietoje atsirado ežeras. Žmonės dėl to nepaprastai džiaugėsi ir eidavo pas senuką vandens semti. Tačiau senolis nenorėjo išgarsėti kaip pagyrūnas ir sakė, kad jo ežero vanduo nėra pats švariausias. Ir nepaisant dešimties metų darbo, jis nemanė, kad nuveikė kažką nepaprasto: „Dievas leido man tai pasiekti!“
Žmonės pradėjo elgtis su jo ežeru taip, kaip jis pats „prisiprašė“: vienas kaimietis, užuot gėręs vandenį, pradėjo jame plautis kojas – kiti pasekė jo pavyzdžiu. Netrukus ežeras virto purvina pirtimi, ir nors senolis buvo įskaudintas dėl to, kas įvyko su jo dešimtmečio darbu, jis nieko negalėjo padaryti – žmonės paniekino jį taip, kaip jis nuvertino pats save.
