Tėvų meilės trūkumas (ar net visiškas jos nebuvimas) daro itin neigiamą poveikį vaikui.

Vaikystėje gauta psichologinė trauma visa savo galia pasireikš suaugusiame gyvenime.

Žmonės, kurie augo nemylimais vaikais, išsiskiria tam tikrais elgesio bruožais.

Patikrinkite save: galbūt ir jūs negavote pakankamai tėvų meilės vaikystėje, todėl dar ir šiandien patiriate rimtų sunkumų.

Pasitikėjimo savimi stoka

Pasitikėjimas savimi turėtų pradėti formuotis ankstyvoje vaikystėje.

Svarbi šios svarbios savybės atsiradimo sąlyga – besąlygiška tėvų meilė.

Jei mama ir tėtis nemyli vaiko, mažai tikėtina, kad jam susiformuos normali savivertė.

Kritiškas požiūris į save

Žmonės, kurie vaikystėje negavo pakankamai meilės, turi pavojingą įprotį: jie pernelyg griežtai kritikuoja save už bet kokią klaidą.

Jie nesugeba ramiai vertinti savo klaidų ir išmokti atkreipti dėmesį į teigiamus aspektus.

„Manęs neįmanoma pamilti/mylėti“

Žmogus, kuris vaikystėje nebuvo mylimas, su didele tikimybe samprotaus (kartais pasąmoningai, pats to nejausdamas) maždaug taip: „Manęs nemylėjo netgi mano paties tėvai. Tai ką jau kalbėti apie kitus žmones!“

Tokiam žmogui sunku patikėti, kad kas nors galėtų jį pamilti „tiesiog šiaip”.

.