Užauginti save iki meilės

Brandumas pasižymi tuo, kad žmogus sugeba mylėti. Ne demonstruoti meilę, o įsijungti į mylimą žmogų. Įžvelgti vyriškyje – vyrą, moteriškėje – moterį su jų tikraisiais poreikiais, privalumais ir trūkumais.

Jeigu žmogus psichologiškai nesubrendęs, mylėti jis nepajėgus. Jis gali kankintis iš meilės, reikalauti meilės, kovoti dėl meilės – tačiau visa tai tik tikrosios meilės šešėliai.

Priklausomai nuo charakterio struktūros, pasireiškia būdai, kuriais žmogus bando susigrąžinti sugebėjimą mylėti.

Mazochistas smaugia savo rūpestingumu, jis įsitikinęs, kad būtent tai yra meilė. Tikisi, kad visi įvertins jo pastangas ir pamils. Tačiau jis nepaiso ir netgi nemato tikrųjų partnerio poreikių, nepasivargina paklausti ir paskui dar aršiai reikalauja dėkingumo. Kraštutiniu atveju norisi jam tiesiog užvožti, kad pagaliau atsikabintų. Mazochistui vertėtų ne įsiteikinėti kitiems, o įsiklausyti į savus poreikius, kad paskui galima būtų gerbti ir girdėti partnerį. Mazochistui būtina susiformuoti savigarbą, kad galėtų priartėti prie meilės.

Depresyvus žmogus kenčia dėl meilės. Jis žino, kad ji egzistuoja, tačiau negali jos pasiekti. Gyvenimas atrodo jam visiškai tuščias iš išorės, tačiau iš tikrųjų jis tuščias viduje, nes šis žmogus prarado patį save. Kad užsipildytų, jam reikia susirasti nuosavą meilės daigelį širdyje, laistyti jį ir puoselėti, kad išsiveržtų į išorinį pasaulį. Greta depresyvaus žmogaus partneris jaučia, kad visos jo pastangos bevaisės ir beprasmiškos.

Narcizas žavi, sukuria vos ne dievišką aureolę aplink save. Siekia visus aplenkti, tapti geriausiu, pačiu verčiausiu meilės. Tačiau jis užgožia partnerį, kurio galiausiai net nesimato. Greta narcizo partneris praranda savo paties norus, jaučiasi menkas ir nevertas meilės. Narcizas nemato ir negirdi kito žmogaus, jis nemoka mylėti. Narcizo šešėlyje partneris suserga, sunyksta ir miršta. Narcizui būtina sustoti, atsigręžti į nuosavą šešėlį ir pasibaisėti, kaip jis elgiasi su savimi ir kitais, tik šitaip jis priartės prie meilės.

Isteriškas žmogus meilės bijo. Jam labai baisu būti su kitais. Baisu pamatyti tikruosius partnerio poreikius, baisu priartėti, baisu, kad kitas iš jo kažko ims norėti, baisu, kad kitas išeis. Jis reikalauja meilės, trypia kojomis, krinta ant grindų, kaip vaikas, kuriam nenupirko žaisliuko, o kai meilė priartėja, jam pasidaro baisu. Jis pabėga pats, arba išvaro partnerį. Jam būtina susitikti su savo baime akis į akį, tik šitaip jis priartės prie meilės.

Šizoidinis žmogus pasislėpė nuo meilės. Pernelyg skausminga, nepakeliama gyventi jausmų pasaulyje. Arba jį kažkas galutinai “užkniso”, arba jis nustojo tikėti, kad meilė egzistuoja. Geriau pasislėpti dėžutėje. Jam ten saugiau. Tvirtoje, ąžuolinėje dėžėje. Kartais galima išlįsti, įsitikinti, kad jis niekam nereikalingas ir – atgal į dėžę. O jeigu kas nors pasibels, tai reikia labai daug slaptažodžių, kad įsitikintum, jog beldžiasi savas. Neilgam, kelioms valandoms įsileis. Greta jo būti sunku ir kitam žmogui. Tarytum su kaimynu už sienos gyventum. Šizoidui būtina pamažu išsikapanoti iš savo kiauto, dažniau apsidairyti aplinkui, kad galėtų atsiverti meilei.

Visi mes galime mylėti ir būti mylimais. Tačiau meilė – tai ne aistra ir ne geismas. Meilė – tai sugebėjimas būti savimi, kontaktuojant su kitu. Sugebėjimas atlaikyti santykių su mylimuoju įtampą.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *