„Vaiko paklausta – tėvų galutinai atsakyta“ metodika

Originalas

Vaikas paklausė. Tėvai atsakė neigiamai ir viskas, klausimas uždarytas, jokių zyzimų, derybų, pakartotinių prašymų, pykčių, po to sekančių neklausymų ir t.t.

Kaip Jums toks scenarijus? Beveik kaip iš fantastinio filmo?

Beieškodami „ko nors gero“ neseniai radome metodiką, kuri va taip fantastiškai veikia. Patys bandėme dar tik vieną kartą, mums suveikė, taigi dalinamės ir su Jumis.

Šią „techniką“ rekomenduojama taikyti ne tais atvejais, kai vaikas iš tikro gali protingai ir saikingai derėtis bei tartis, o tuomet, kai tėvų sprendimas yra galutinis ir neginčijamas, pvz.:

– tortą valgysim po to, kai pavalgysim maistą;

– dantis valysim ryte ir vakare;

– praustis einame 21 val., susitvarkom rūbus, susidedam ką reikės rytojui (drabužius, sporto krepšį), skaitome pasaką ir einam miegoti;

– prieš miegą plausim kojas, kurios basos bėgiojo po žvyrkelį ir daržą kaime;

– futbolą žaisime už namo, o ne namo priekyje kur susodintos gėlės ir sustatyti vazonai ir jau tikrai ne kambaryje;

– grįžę iš kiemo prieš važiuojant į svečius persirengsim, nes švarumas toks, kad į mašiną nelabai vaiką gali priimti;

– kompiuteriu žaisim tik savaitgalį 2 kartus po 1 valandą;

– pirma valgysim, tada ruošim namų darbus, paskui lėksim į kiemą ar žiūrėsim TV;

– CocaColos ir čipsų nepirksim kas kartą atėję į parduotuvę

– …

– …

Tokių neginčijamų taisyklių yra kiekvienuose namuose, gal tos taisyklės kiek skirtingos, turi mažesnes / didesnes ribas bet jų pas visus yra.

Kaip tai veikia?

Laukiam svečių. Ruošiam vakarienę. Ant stalo pūpso gardutėlis tortas. Nei gimtadienis, nei balius, tiesiog mieli draugai ateina ir labai džiaugsmingai vaišingai juos sutinkam. Vaikas prašo torto atpjauti ar vis taikosi pirštą į jį įkišti ir paragauti

Jam jau pasakyta, kad „ne“, t.y. ne dabar. O jis vis tiek suka ratus, bando ir pirštą link torto tiesti ir derėtis. Tokiu atveju tėvai sako:

– Tu manęs jau klausei dėl torto?

– Taip. – Atsako vaikas.

– Aš tau atsakiau kada jį ragausim? – Toliau klausia tėvai.

– Taip.

Be išsiplėtimų, paaiškinimų. Klausimą formuluojam taip, kad vaikas į jį galėtų atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Šioje vietoje daliai vaikų situacija taps aiški ir jie nueis užsiimti kuo nors kitu. Bet dalis kalbą tęs, sakys „bet“, „o gal galima truputį“ ar kažką panašaus. Tėvai išlieka ramūs ir klausia toliau:

– Ar tu manai, kad priversi mane apsigalvoti vis prašydamas / zyzdamas?

– Ne. (Daliai vaikų čia klausimas užsidaro)

Jei sako:

– Taip.

Tėvai toliau tęsia maždaug taip:

– Tu ne zyzk, o taip manęs ir paklausk „Ar tu persigalvosi jei aš papildomai paprašysiu?“

Vaikas bus priverstas šito klausimo paklausti ir gaus atsakymą „Ne“. Net ir pats atkakliausias „standartinės raidos“ vaikas šioje vietoje pasiduoda.

Jei vaikas diena iš dienos zirzia dėl to pačio dalyko, pvz.: prašo žaisti futbolą svetainėje arba namo priekyje kur gėlės ir vazonai, situaciją rekomenduojama nupiešti ir pakabinti matomoje arba konkrečioje įvykio vietoje. Kai vaikui vėl kils mintis, kad gal paprašius / pazyzus tėvai nusileis, siunčiame žiūrėti piešinio ir net nebediskutuojam. Sako, kad ši metodika (ypač situacijos nupiešimas) veikia net autizmu sergantiems vaikams.

Mums ši metodika suveikė atėjus vakarinio prausimosi laikui ir prasidėjus eilinėms deryboms, kad gal dar truputį galima pabūti. Bet iš esmės šią situaciją reikės piešti ir kabinti ant sienos, nes ji kartojasi kone kas vakarą.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *