Jeigu mes psichologiškai neatsiskyrėme nuo motinos (neįvyko separacija), tai partneryje matysime mamą ir kursime santykius būtent su ja, o ne su mylimu žmogumi. Deja, tokie santykiai dažniausiai baigiasi išsiskyrimu, kadangi partneris paprasčiausiai negali duoti to, ko norime iš jo gauti. Jis – ne mama.
Šiame tekste norėčiau pakalbėti apie požymius, pagal kuriuos galite išsiaiškinti, kad supainiojote partnerį su mama.
Kodėl mes partneryje matome mamą?
Reiškinys, kai partneryje pradedame matyti mamą, vadinamas „perkėlimu“. Ką mes perkeliame? Pavyzdžiui, vienatvės baimę arba artumo troškimą. Tokiu atveju mes tarsi „suvaikėjame“, sugrįžtame į vaikystės laikus, o partnerį imame laikyti arba artumo, arba vienatvės šaltiniu.
Atvirai kalbant, vaikiška pozicija santykiuose gali duoti labai daug antrinės naudos. Galima būti bejėgiu, silpnu, kaprizingu. Ir tuo pat metu reikalauti priėmimo, saugumo, rūpinimosi, to paties artumo, meilės. O partneris tampa žmogumi, kuris PRIVALO tenkinti visus šiuos poreikius ir kaprizus.
Ir mes vis kartosime ir kartosime tokius savo elgesio modelius, kaitaliosime partnerius, kad tik galėtume gauti tai, ko vaikystėje negavome iš mamos ar tėčio: „Mama pagaliau mane pastebės, pamatys, kad aš gera/geras ir pamils“.
Perkėlimo požymiai santykiuose
Kaip suprasti, kad užsiimate perkėlimu, kai partneris netenkina jūsų poreikių ir reikalavimų? Pamėginkite prisiminti vaikystę, pagalvokite, kokius vaikystės momentus primena dabartiniai santykiai, kokius panašius pojūčius jaučiate.
O žemiau pateikiami ženklai padės atpažinti perkėlimą ir suprasti, kad dabar priešais save matote ne partnerį, o mamą (ar kitą autoritetingą figūrą iš jūsų vaikystės):
1. Jūs kreipiate dėmesį tik į partnerio ydas ir klaidas, o į savo reakcijas ir jausmus dėmesio nekreipiate.
2. Jaučiate nuolatinį poreikį, kad partneris jums pritartų.
3. Jums sudėtinga išreikšti pyktį ant partnerio, todėl mieliau tą pyktį nukišate kur nors giliau. Taip pat jums sudėtinga konfliktuoti, dėl to visais įmanomais būdais siekiate išvengti kivirčo ar konfrontacijos.
4. Jūs tikitės, kad partneris perskaitys jūsų mintis, kažkokiu nelabai suprantamu, mistiniu būdu sužinos, ko jums reikia ir patenkins tą garsiai neišsakytą poreikį. Ir jeigu taip neatsitinka, jums tai sukelia audringą emocinę reakciją.
5. Jūs idealizuojate savo partnerį. Nepastebite jo apribojimų ir trūkumų.
6. Jums sunku netgi trumpam išsiskirti ir netgi pagalvoti apie tai, kad teks kurį laiką pabūti be partnerio. Jus gali apimti ilgesys, nerimas, baimė. Jaučiatės nelaimingu žmogumi, kai partnerio nėra šalia.
7. Siekiate nuspėti partnerio norus, išvaduoti jį nuo diskomforto ir bet kokių nepatogumų.
8. Jei jums tai naujas žmogus, pavojaus skambučiu gali tapti faktas, kad pasinėrėte į fantazijas apie jį, į ištisą fantazijų pasaulį. Kitaip sakant, realus susidomėjimas partneriu bus daug mažesnis, nei svajonės ir fantazijos apie jį. Ir kiekvieną laisvą minutę jūs praleidžiate su juo, tačiau savo fantazijose.
9. Manote, kad be jūsų partneris pražus, dėl to visą laiką jį gelbėjate.
10. Stengiatės įsiropšti į partnerio galvą ir suprasti jo poelgių motyvus, perskaityti mintis, išanalizuoti ir paaiškinti arba pateisinti jo elgesį.
Vietoje apibendrinimo galiu pasakyti, kad užsiimdami perkėlimu, mes negyvename čia ir dabar, su realiu žmogumi. Mes atsiduriame kažkokioje istorijoje iš vaikystės, priešais save matome mamą ir jaučiame kažką panašaus.
Na, ir elgiamės atitinkamai – ne kaip suaugę žmonės, o kaip vaikai, kurie bijo arba reikalauja, ar bet kokiu būdu stengiasi gauti tai, ko jiems reikia. Todėl ir atsakomybę už savo laimę suverčiame partneriui.
