Pyktis ant artimųjų – jausmas, kurį, tikriausiai, pažįsta kiekvienas žmogus. Kodėl pyktis, kurį galime sutramdyti bendraudami su nepažįstamais žmonėmis, namuose taip lengvai išsiveržia į laisvę? Kodėl žmogus, kurį mylime, staiga tampa mūsų pretenzijų objektu? Tai atrodo nelogiška, bet iš tiesų yra visiškai paaiškinama.
Namuose mes jaučiamės saugūs. Tai – erdvė, kurioje galime būti savimi, neslėpdami savo silpnybių ir nuovargio. Kartu su tuo išnyksta ir išoriniai filtrai.
Mes nustojame slopinti per dieną susikaupusį susierzinimą. Įsivaizduokite kamuolį, į kurį be sustojimo pučiamas oras – jis gali sprogti net nuo lengvo prisilietimo. Būtent taip suveikia mūsų emocijos: visiškai nekaltas artimo žmogaus žodis gali tapti paskutiniu lašu.
Be to, su artimaisiais siejame daug lūkesčių. Norime, kad mus suprastų be žodžių, palaikytų sunkiomis akimirkomis, atspėtų mūsų norus. Kai taip neįvyksta, atsiranda apmaudas, kuris greitai perauga į pyktį. Dažnai jis netgi nėra nukreiptas į konkretų veiksmą – pykstame dėl bendro, abstraktaus jausmo „negavau to, ko man reikia“.
Kartais pyktis būna mūsų vidinių jausmų atspindžiu. Būna, kad žmogus pyksta ant kito dėl jo įpročio ilsėtis, nes pats sau neleidžia atsipalaiduoti. Arba pyksta ant vyro/žmonos dėl tariamo šaltumo, nes jam pačiam sunku atvirai rodyti savo emocijas.
O kartais reakcija atsiranda tarsi iš niekur. Dėl kažkokių priežasčių artimo žmogaus nekalta pastaba mums nuskamba kaip priekaištas ar kaltinimas, nors žmogus nieko panašaus neturėjo omenyje. Tokiais atvejais dažnai suveikia scenarijai iš praeities. Mūsų atmintis gali susieti žodžius ar intonacijas su skausmingais momentais, kurie seniai praėjo, bet vis dar atsiliepia viduje.
Pykčio artimiesiems priežastis nėra tai, kad su jumis ar jūsų santykiais kažkas ne taip. Tai yra žmogiškosios prigimties dalis, signalas, kad kažkas jūsų viduje, kažkokia problema reikalauja jūsų dėmesio. Kai pastebite, kad pradedate pykti, užduokite sau klausimą: „Ko man dabar trūksta?“.
Kartais šis paprastas žingsnis padeda suprasti, kad priežastis – ne šalia esantis žmogus, o jūsų pačių būsena.
Iš esmės, mūsų artimieji – tai savotiški mūsų veidrodžiai, ir kartais juose atsispindi tai, ko mes nenorime matyti savyje.
Bet tai nereiškia, kad reikia slopinti savo jausmus. Atvirkščiai, svarbu išmokti juos atpažinti ir suprasti, kas už jų slypi.
Galiausiai, būtent per tokius momentus mes galime išmokti geriau suprasti save ir tuos, kuriuos mylime.
