Kiekvienas iš mūsų skirtingais keliais ateina į santykius. Kai kurie jų ilgai laukė, kiti ieškojo savo sielos draugo. Kai kuriems tai pirmieji santykiai, o kitiems šis ryšys yra paskutinis.
Ir štai, šiuose „ilgalaikiuose ir rimtuose“ santykiuose žmogus pradeda kažkaip egzistuoti – gyventi.
Reikšti savo lūkesčius, kurių, savaime aišku, kiekvienas turi savo partnerio atžvilgiu.
Puiku, kai poroje sutampa humoro jausmas ir visi gyvenimo nesklandumai išsprendžiami juokais.
Arba užsiimate kokiu nors sportu, pavyzdžiui, slidinėjate kalnuose, ir jums pasisekė – partneris taip pat mėgsta tokį ekstremalų sportą arba nori jo išmokti.
Puiku, jei klausotės tos pačios muzikos, kartu skaitote knygas, žiūrite filmus ir galite visa tai aptarti.
Arba mėgstate keliauti kartu ir ne mažiau mėgstate ruoštis toms kelionėms.
Deja, ne viską, ką jūs mėgstate ir ko jums reikia, partneris gali jums duoti.
Kartais tai paaiškėja iš karto, o kartais po metų ar daugiau.
Arba jūs manote, kad potencialaus vyro/žmonos humoro jausmas ne visai sutampa su jūsų, bet nieko tokio. Ir tuo pat metu viskas puiku, pavyzdžiui, intymioje gyvenimo srityje.
Tačiau laikas bėga, aistra išblėsta, seksas jau nebėra pirmoje vietoje, o tai, kad jūs juokiatės iš skirtingų dalykų ir darote tai skirtingai, ima kelti susierzinimą ir liūdesį.
Be to, kartais partneris paprasčiausiai negali kažko duoti.
Pavyzdžiui, nemoka klausytis ir išklausyti. Arba jūs labai norite pasidalinti tuo, kas vyksta jūsų darbe, o jis kategoriškai atsisako į tai gilintis.
Ką gi daryti su visais šiais nesutapimais?
Pirmiausia reikia suprasti, kad santuokoje (ilgalaikiuose santykiuose) ne visos jūsų poreikiai gali būti patenkinti.
Partneris neprivalo atitikti visų jūsų lūkesčių.
Pavyzdžiui, vyras yra rimtai susidomėjęs krepšiniu. Jis labai nori, kad žmona dalytųsi jo aistra. Ir ji, net jei iš pradžių buvo abejinga šiam sportui, nusprendžia vardan vyro susidomėti. Puiku, jeigu toks sprendimas priimamas.
O jeigu ne?
Jei partneris jokiu būdu nesutinka eiti į susitikimą?…
Tada reikia patenkinti savo poreikį su kuo nors kitu. Pavyzdžiui, su draugais.
Ir tai normalu. Svarbiausia – tai pripažinti. Nes daugelis žmonių atkakliai siekia gauti viską būtent iš savo antrosios pusės. Kovoja dėl to.
Nereikia taip elgtis. Jeigu jis nenori klausytis pasakojimų apie jūsų darbą, pripažinkite tai, nusiraminkite ir suraskite ką nors, kas dalinsis pokalbiais apie tai, kas vyksta profesinėje srityje.
Vertinkite tai, kas yra!