Šeimos sąjungose dažnai kyla konfliktai dėl to, kad vieno partnerio lūkesčiai neatitinka to, ką realiai gali pasiūlyti kitas partneris. Taip gali atsitikti, kai vienas iš partnerių kažko tikisi iš kito, tačiau nesidalija savo lūkesčiais. Kai antrasis partneris nesugeba patenkinti šių lūkesčių, apie kuriuos jam niekas nieko nesakė, pirmasis jaučiasi nepatenkintas, įskaudintas ir tai galiausiai gali sugriauti santykius.
Pavyzdžiui, lūkestis, kad žmona ar vyras gamins maistą, nors puikiausiai žinote, kad ji (jis) nėra pripratęs (-usi) tuo užsiimti. Tai sukelia įtampą, kadangi lūkesčiai neatitinka jos (jo) įpročių ir įgūdžių.
Svarbu suprasti, kad meilė – tai ne tik jausmai, bet ir veiksmai. Tikra meilė pasireiškia tuo, kad darai kažką kito labui, palaikai ir priimi jį tokį, koks jis yra.
Taip pat verta paminėti, kad vieno partnerio lūkesčiai gali būti nerealistiški tiesiog dėl to, kad kitas nemoka arba nėra įpratęs daryti to, ko iš jo tikimasi. Dėl to būtų ne pro šalį peržiūrėti savo lūkesčius, ar jie turi ką nors bendro su realybe, o taip pat turėti galvoje, kad kiekvienas iš mūsų yra unikalus – su savo įpročiais ir gebėjimais.
Meilė – tai ne tik vienas kito priėmimas, bet ir darbas su savimi bei savo lūkesčiais. Tai procesas, reikalaujantis kantrybės ir tarpusavio supratimo. Svarbu prisiminti, kad „vyras ir žmona – tai viena kūnas“, tai siekis susivienyti, ir būtent tai turi tapti prioritetu.
Galų gale, suaugusių ir subrendusių žmonių meilė – tai gebėjimas atrasti kompromisus, daryti kažką partnerio labui ir pasiekti vienybę, nepaisant skirtumų. Būkime malonūs vienas kitam, atviri vienas kitam, dalinkimės savo mintimis, jausmais, kad galėtume kurti tvirtus ir sveikus santykius mūsų sąjungoje.
