Kas atsitinka vaikui, jei tėvai nesugeba susidoroti su savo tėvystės pareigomis? Šioje temoje yra daug niuansų, jie pasireiškia smulkmenose, tačiau neabejotinai veda prie tam tikro konkretaus rezultato.

Vaikams, kuriems tenka vaidmuo tapti savo tėvų tėvais, labai sunku. Tokiu atveju separacija vyks lydima didžiulio kaltės jausmo, savęs laikymo išdaviku, besąlygiško palaikymo deficitu iš suaugusiojo pusės, kuris nėra suinteresuotas savo vaiko atsiskyrimu ir savarankišku vystymusi.

Ir gerai, jeigu tas atsiskyrimas apskritai įvyks, nes už tai gali tekti sumokėti visišku santykių nutrūkimu. O tai yra labai skausmingas procesas abiem pusėms. Panagrinėkime atvejį, kai tėvas ar motina bando tapti savo paties vaiko posūniu ar podukra.

Kai vaikas atlieka tėvų funkcijas

Kaip tai galima pastebėti:

• kai tėvas ar motina tikisi iš vaiko pagyrimo, supratimo, paramos, pripažinimo, o negavę to, įsižeidžia;
• kai vaikas savo elgesiu turi patvirtinti tėvo ar motinos gerumą: kad jis elgiasi teisingai ir jo auklėjimo metodai yra sėkmingi. Jei vaikas elgiasi ne taip, kaip iš jo tikimasi, tėvas ar motina, nesugebėdami susidoroti su savo gėda ir kaltės jausmu, pradeda menkinti ir smerkti savo vaiką, nepastebėdami savo atsakomybės už tai, kas vyksta;
• kai tėvas ar motina bijo vaiko pasmerkimo ir kaltinimų; prašo leidimo atlikti kokius nors veiksmus;
• kai vaikas turi teisę riboti ir kelti sąlygas. Ypač jei tai susiję su suaugusiojo asmeniniu gyvenimu;
• kai vaikas turi sutramdyti ir suvaldyti savo emocijas, kad apsaugotų tėvą ar motiną, kaip labiau pažeidžiamą;
• kai vaikui neleidžiama pykti, pasakyti „ne”, reikšti nepasitenkinimą, nes tėvas ar motina nerimaus, nusimins, išsigąs, įsižeis, jam bus gėda ir pan.;
• vaikui neleidžiama būti neatsakingam, bejėgiam, daryti kvailysčių ir klysti, jis privalo visada susitvarkyti, kad nesukeltų problemų tėčiui ir mamai – juk ne dėl to jie jį pagimdė.

Kokias pasekmes gali turėti toks suaugusiojo elgesys?

Visais šiais atvejais vaikas pradeda užimti vyresniojo vietą ir atlikti tėvų funkcijas: kurti saugią emocinę erdvę, susidoroti su savo ir kito jausmais, teikti palaikymą, užtikrinant nuo jo priklausomo žmogaus augimą ir vystymąsi. Jis pasikeičia vietomis su suaugusiuoju ir prisiima atsakomybę už jį.

Vaikas įgyja jo amžiaus neatitinkančią valdžią. Jis įsipareigoja duoti, saugoti ir kantriai elgtis kaip stipresnis ir labiau subrendęs. Tuo pačiu jis netenka teisės būti mažu, silpnu ir ko nors nežinančiu, būti mylimu bet kokiu pavidalu ir teisės natūraliai vystytis.

Tam tikru momentu bręstančiam žmogui iškyla problema atsiskirti, separuotis ir žengti į savo laisvą, savarankišką gyvenimą. Tačiau kaip gi galima palikti tėvus, jei dabar jie yra tavo „vaikai“? Visam gyvenimui tavo. „Vaikų“ nepalieka, jais rūpinamasi ir juos saugoja.

Kita vertus, tik būdamas tokiu „vaiku“ jis gali gauti tėvų meilę, jaustis geru ir reikalingu. Taip susiformuoja priklausomybė.

.