Be sėklų gyvenimas Žemėje būtų visiškai kitoks. Net nesinori galvoti, kuo mums tektų maitintis. Vaisiai, daržovės, grūdai – netektume didžiosios dalies sveiko ir skanaus maisto. Manoma, kad sėklomis besidauginantys augalai mūsų planetoje atsirado prieš 360 milijonų metų. Šis „išradimas“, be jokio perdėjimo, tapo vienu iš nuostabiausių gamtos „išradimų“.
Patekusios į organizmą, sėklos praeina per virškinimo sistemą, išsiskiria į išorę, po to atsiduria joms palankioje aplinkoje ir sudygsta. Tačiau kiekvienas, kuris matė, kaip pro asfalto įtrūkimus prasiveržia pienės ir kitos žolelės, puikiai supranta, kad sėklos gali sudygti pačiose neįtikimiausiose vietose. Kodėl žmogaus ar bet kurio kito gyvojo padaro skrandis turėtų būti išimtis?
2008 m. Izraelio mokslininkams pavyko sėkmingai sudaiginti maždaug 2000 metų senumo datulės palmių sėklą, tad kas trukdo mūsų viduje sudygti šviežiems, gyvybingiems grūdeliams?
Norint atsakyti į šį klausimą, reikia atgaivinti mokykloje įgytas žinias. Visų pirma apie tai, kaip sudygsta sėklos ir kaip veikia gyvūnų virškinimo sistema.
Sėklos gali žymiai skirtis viena nuo kitos dydžiu, vystymosi trukme ir kitomis savybėmis, tačiau didžioji jų dalis turi universalias bendras savybes. Visų pirma, jos savo vidų apsaugo tvirtu apvalkalu ir turi maistinių medžiagų, reikalingų augalui savarankiškai augti ir formuoti šaknų sistemą. Visos sėklos palaipsniui sugeria drėgmę ir pradeda dygti joms palankiomis sąlygomis. Joms reikalingas deguonis ir tinkama temperatūra. Kai kurios netgi reikalauja saulės šviesos.
Dabar apie skrandį
Maisto vartojimo ir virškinimo procesai susideda iš kelių įdomių etapų, tačiau šiuo atveju mums pakanka prisiminti, kad maistą minėtame organe pasitinka gausus fermentų, rūgščių ir sulčių asortimentas. Šie junginiai skirti suskaidyti viską, kas suvalgyta. Raumenų susitraukimai kartkartėmis perkrato skrandyje esantį maistą, kad jis būtų virškinamas tolygiau.
Kai tik virškinimas baigiasi, likučiai išstumiami į išorę. Apskritai skrandis yra labai ištvermingas organas, galintis veikti net ir neidealiomis sąlygomis. Tikriausiai visiems mums yra tekę suvalgyti kažką sunkiai virškinamo ir vėliau dėl to kentėti. Tačiau skrandis beveik visada atlaiko šį išbandymą ir atsikrato visko, ką į jį neatsargiai įgrūdame.
Bet kuriuo atveju, maistinių medžiagų turtingos sėklos yra svarbi žmogaus mitybos dalis. Mums tai nėra taip aiškiai matoma, tačiau kitos gyvūnų rūšys su jomis apskritai užmezgė simbiotinius santykius. Pavyzdžiui, paukščiai, kurie mielai lesa uogas, nuskrenda didelius atstumus ir išskiria sėklas, tokiu būdu leisdami joms užkariauti naujas teritorijas.
Nieko panašaus nebūtų, jei, tarkime, ant braškių esančios sėklelės turėtų savybę sudygti šios nuostabios uogos vartotojų viduje. Skrandžio aplinka yra pernelyg nepalanki. Čia nėra sąlygų, reikalingų sėklų vystymuisi, be to, jos tiesiog nespėtų sudygti: kur kas anksčiau jos natūraliai paliktų skrandį.
Daugelyje pasaulio šalių sklando legendos, kad sėklos gali sudygti iš mirusių gyvūnų kūnų, tačiau šios bauginančios istorijos iki šiol neturi mokslinio patvirtinimo.
Tokiu būdu galime nesibaiminti, kad mūsų viduje užaugs arbūzas, agurkas ar ta pati braškė. Kad ir ką mums vaikystėje pasakojo močiutės ir tetos.
Kita vertus, medicinos istorijoje žinomi atvejai, kai sėklos sudygdavo žmogaus kūno viduje, kur sąlygos joms buvo palankesnės. Pavyzdžiui, plaučiuose. Atitinkamas pranešimas spaudoje pasirodė 2010 metais. Vis dėlto patarimo „nekvėpuoti sėklomis“ mes neduosime. Pirma, jis skamba pernelyg kvailai. Antra, visi ir taip žino, kad to geriau nedaryti.
