Neretai tėvai patys nesuvokia, kaip jie gadina savo vaikų tarpusavio santykius.
Štai ką mes darome, kartais to net nejausdami, ir kas apsunkina vaikų santykius šeimoje.
Primename jiems, kas yra mažas, o kas – jau suaugęs
„Jam tai atleistina, juk jis dar mažas!“, „Aš esu su juo, kadangi jis mažesnis”, „Nusileisk, tu juk vyresnis!”. – tokius dalykus galima išgirsti, kai kalbama apie brolius ir seseris, kurių skirtumas netgi 1-3 metai. Ką jau kalbėti apie atvejus, kai skirtumas tarp vaikų yra didesnis nei penkeri metai!
Tačiau net ir paauglys išlieka „mažas“ ir jam reikia ypatingo mamos požiūrio, dėmesio ir rūpesčio. Kad nesikauptų nuoskauda ir nesupriešintumėte vyresniojo su jaunesniuoju, išsamiai jam paaiškinkite: „Aš maitinu kūdikį, kadangi jis pats negali pavalgyti“, „Tu taip gerai viską moki, gal gali pats pažaisti?“.
Lyginame savo vaikus tarpusavyje
Arba pateikiame vieną vaiką kaip pavyzdį kitam. „Tu vis dar sėdi ant puoduko, o tavo brolis tavo amžiuje jau seniai kaip suaugęs vaikščiojo į tualetą!“, „Žiūrėk, sesuo jau viską suvalgė, o tu vis krapštaisi”.
Na taip, brolis anksčiau išmoko kai kurių higienos įpročių, o sesuo turi geresnį apetitą. Tačiau visi žmonės ir visi vaikai yra skirtingi. Negalima lyginti, ypač kai tai kenkia jūsų vaikų santykiams.
Paskirstome gero ir blogo vaiko vaidmenis
Klijuoti etiketes ir paskirstyti vaidmenis labai lengva – ir netgi labai patogu tai suvokti. Žmogaus psichika linkusi tam pritarti. Ir kai kalbama apie mūsų pačių vaikus, mes nedarome išimčių. „Jis amžinai įsivelia į bėdas“, „Ji – neklaužada mergaitė”. Tai daryti ypač lengva, kai šeimoje yra keli vaikai.
Visa tai ne tik paaštrina brolių ir seserų santykius, bet ir neleidžia jiems būti skirtingiems – laisviems nuo vaidmenų. Jeigu vaikui nuolat peršama nuomonė, kad jis yra „nevaldomas“, tai situacijoje, kai tenka rinktis „gerą ar blogą“, jam norisi rinktis „blogą“ – juk jį tėvai jau įpratino prie „šeimos blogiuko” vaidmens.
Verčiame juos konkuruoti
„Kas pirmas parbėgs iki namų?“, „Kas greičiau suvalgys košę?” – puikūs, tiesiog nuostabūs būdai priversti vaikus daryti tai, ko iš jų norite. Tačiau tai eskaluoja varžymosi dvasią ir verčia vaikus „žaisti vienas prieš kitą“, o ne veikti kaip viena komanda.
Neleidžiame jiems užsiimti vienu ir tuo pačiu dalyku
„Tu nežaisi futbolo, tai – brolio užsiėmimas. Mes tave atiduosime į krepšinį“, „Sesutė groja pianinu, o tu grosi fleita!” – šitokiu būdu neatsižvelgiama į tai, kad kitas vaikas gali svajoti apie tą pačią veiklą. Visa tai gali sufo0rmuoti gilią nuoskaudą, kuri paskui truks metų metus, o gal ir visą gyvenimą.
Draudžiame jiems pyktis tarpusavyje ir reikšti neigiamas emocijas
Vaikai negali mušti vienas kito. Jiems negalima leisti įžeidinėti vienas kito. Tačiau labai svarbu leisti jiems reikšti visas emocijas, įskaitant neigiamas. „Aš jo nekenčiu!“, „Ji mane siutina!” – bet kuris vaikas turi teisę į šiuos žodžius.
Pravartu paaiškinti, kad mes galime jausti pyktį ant savo artimųjų, bet vis tiek ir toliau juos mylime, o jie myli mus. Tai yra žymiai geriau, nei nustumti besikaupiantį negatyvą gilyn, neleidžiant jam pasireikšti.
Neaiškiname jiems vienas kito motyvų
„Jie patys išsiaiškins“, – sakome, kai esame pavargę. Tačiau ne, jie gali to nesuprasti. Dažniausiai, kad nesikauptų apmaudas ir pyktis, kad santykiai nebūtų sugriauti, reikia paaiškinti, kad „Jis nenorėjo tavęs įžeisti, tiesiog nemoka tinkamai išreikšti pykčio“ arba „Ji labai norėtų su tavimi žaisti pagal taisykles, bet dar neišmoko tinkamai to daryti“.
Verčiame juos mylėti vienas kitą
„Privalai ją mylėti, juk tai tavo sesuo!“, “Pažaisk su juo, tai tavo brolis!“… Taip, teisingai – sesuo ir brolis. Arba seserys ir broliai. Bet jie neprivalo mylėti vienas kito ir norėti žaisti vienas su kitu. Ypač ankstyvoje vaikystėje, kai sunku išsaugoti emocinį stabilumą. Versdami mylėti, jūs atimate iš jų galimybę pamilti vienas kitą savarankiškai ir nuoširdžiai.
