Kai mes įsižeidžiame ir supykstame ant ko nors, šios emocijos sunkiai prislegia mus. Ką reiškia atleisti? Pamiršti? Pradėti palankiai žiūrėti į kitą? Viskas kur kas sudėtingiau. Atleisti reiškia nustoti reikalauti iš savęs ir aplinkinių atitikti mūsų kriterijus ir standartus.
Gana dažnai galima išgirsti apie atleidimo metodus, kurie padeda nusimesti naštą nuo širdies ir palengvina mums gyvenimą. Net ir kreipdamiesi pagalbos į draugus ir artimuosius sunkiu momentu galime sulaukti iš jų patarimo: „Atleisk sau ir palengvės! Atleisk kitiems! Atleisdami sau, mes atleidžiame kitiems. Atleisdami kitiems, mes atleidžiame sau“ ir panašiai.
Iš pirmo žvilgsnio, regis, nieko sudėtinga nėra – imame ir atleidžiame, ir iškart palengvėja. Bet kaip tai padaryti? Ir šiame reikale glūdi tam tikra pasipiktinimo dalis, net susierzinimo. Juk mes dėl nieko nekalti, tai už ką tada reikia sau atleisti?! Be to, ir kitų įžeidimai nėra tokie dideli, kad reikėtų atleidimo – labai jau grandiozinis šis žodis ir atitinkamas veiksmas, palyginti su įprastomis žmogiškomis nuoskaudomis.
Ir apskritai neaišku, kaip atleisti. Koks vidinis veiksmas turėtų suteikti palengvėjimą ir panaikintų susierzinimą?
Ką reiškia tas žodis „atleisti“ ? Paleisti tai, ką stipriai laikome įsitempę, eikvodami savo jėgas, ir su palengvėjimu atsitiesti. Nusišypsoti pajutus, kad naštos nebėra, kad jėgos sugrįžta.
Papildomai šį atleidimo veiksmą paaiškina angliškas žodis „forgive“. Žodynuose galima aptikti tokias jo reikšmes: „nereikalauti, pamiršti“. Ir kaip tik ši reikšmė geriausiai paaiškina atleidimo prasmę. Atleisti, vadinasi, nustoti reikalauti iš savęs ir kitų atitikti kažkokius standartus.
Atleisti sau reiškia leisti sau būti nepasitikinčiam savimi, kartais neatsakingam, kartais kaprizingam kaip vaikui, kartais trokštančiam dėmesio ir kitų meilės, kartais nežinančiam ir nemokančiam ko nors.
Atleisti kitiems reiškia išvaduoti juos nuo mūsų reikalavimų atitikti kažkokius mūsų nustatytus kriterijus, etalonus, standartus, vadinasi, atleisti jiems už neadekvačius poelgius, mūsų nuomone, dėl jų silpnybių, kompleksų ir kitų priežasčių.
Atleisti – tai nesmerkti, nereikalauti, nemaldauti, atsitiesti, pakelti galvą ir leisti sau būti tuo, kuo esame.
Juk niekas negali būti niekuo kitu, išskyrus tuo, kas yra. Kai mes pasiremiame šia nuostata, įgauname atramą savyje, suteikiančią mums vidinės jėgos ir pasitikėjimo savimi, kad patys galėtume padaryti kokybiškų permainų savo gyvenime.
