Viena iš klienčių prisipažino, kad ją tiesiog siutina straipsniai, kurių pagrindinė mintis: „jūs kažkaip ne taip mylite savo vaikus”. Atsakiau jai, kad mane tokie straipsniai irgi nervina. Aš tikiu, kad viskas, ką darome savo vaikams, mes darome iš meilės, vardan jų laimingos ateities. Ir dėl to tėvai labai dažnai kritikuoja, „gerina” vaiką, verčia, baudžia, apkrauna – visiškai nuoširdžiai manydami, kad būtent tai yra pati geriausia investicija į vaiką. Kartais tai būna vienintelis būdas, kuriuo tėvams perdavė savo meilę jų pačių tėvai ir jokių kitų būdų jie paprasčiausiai nežino.
Mes visi skirtingai, tačiau nuoširdžiai mylime savo vaikus, bet:
Mes ir mūsų vaikai galime būti visiškai skirtingais, su skirtingais gyvenimo tempais ir ritmais, psichotipais, potencialais, uždaviniais, sugebėjimais atlaikyti įtampą. Ir dėl to, mylint vaikus, taip svarbu išmokti nelyginti vaikų su savimi. Lygindami su savimi, mes vietoje jų išrenkame jiems jų pačių kelią. Lygindami su kitais vaikais – paverčiame juos konkurentais.
Mes lydime vaikus į jų savarankiškumą – savo baimėmis, nerimu, nepasitikėjimu. Bet jeigu mylime – galime suteikti jiems pojūtį, kad „tu susidorosi, o jeigu ką – mes su tavimi ir už tave, tu visada gali atsiremti į mūsų meilę, jėgą, ištvermę”.
Mes galime atitverti vaikus nuo sudėtingumų ir problemų ar nuteikti juos, jog gyvenimas – nesibaigianti kova. Bet jeigu mylime, mes jiems parodysime, kaip įveikiamos kliūtys ir kad su jomis kovojant galima puikiausiai džiaugtis gyvenimu.
Mes galime laukti ir reikalauti iš vaikų motyvacijos, pasiekimų, pergalių. Bet jeigu mylime juos – stengsimės daugiau sužinoti apie jų vystymosi dėsningumus, apie tai, ką pajėgus ir ko dar negali konkretaus amžiaus vaikas. Iš meilės galime, regėdami vaiko bruožus ir savitumą, padėti jam, galime parodyti pavyzdį, kaip vystomės ir keičiamės patys.
Jeigu vaikas iš meilės ar iš baimės negali jums pasakyti „Ne”, jam bus labai sunku pasakyti „Ne” visiems kitiems. Jeigu vaikas nemato, kaip rūpinamės savimi, jam bus sudėtinga to išmokti. Ir jeigu jį mylime, turime mokytis ginti savo erdvę nuo toksiškų žmonių ir toksiškos informacijos.
Visiems svarbu jaustis mylimais ir priimtais. Mes patys vaikystėje neretai susidurdavome su manipuliacijomis ir suaugusių egoizmu, maskuojamu kaip „meilė”. Jeigu mylime vaikus, mes galime suteikti jiems pojūtį, jog nei mūsų, nei kitų žmonių meilės nereikia nei nusipelnyti, nei užsitarnauti.
Mes linkime savo vaikams paties geriausio, parinkinėjame mokyklas – pagal įvairiausius reitingus ir vertinimus. Bet jeigu mylime, mes turėsime galvoje, kad vaikas vystosi ten, kur jaučiasi saugus. Ir kad jo daugiabriaunis potencialas nepamatuojamais pažymiais ir vertinimais.
Mes galime iš rūpestingumo paaiškinti vaikui, kad pasaulis pavojingas, kad niekuo negalima pasitikėti. Bet jeigu vaiką mylime, išmokysime jį saugumo, elgesio ekstremaliose situacijose taisyklių, suteiksime pojūtį, kad pasaulis yra geras, tiesiog mums reikia būti dėmesingiems ir atsargiems.
Kai vaikas eina vakare į miegamąįi miegoti, o ryte – į mokyklą ar darželį, jis eina ten su tomis mintimis, kurių būta prieš atsisveikinimą. Mes galime užpildyti jo mintis meile ir dėmesiu.
Aš žinau, kad niekas nepajėgs paaiškinti ir patarti jums, kaip turite mylėti savo vaiką, tačiau tikiu, kad mūsų tokia skirtinga, tačiau išmintinga meilė gali tapti vaikui labai galinga atrama ir galingu palaikymu.
