Giliai viduje daugelis iš mūsų svajoja iš partnerio išgirsti „Aš negaliu be tavęs gyventi!“. Tarsi tai būtų aukščiausia meilės deklaracija. Iš tikrųjų tai ne kas kita, kai pavojaus signalas…
Viena vertus, šiuolaikinė kultūra šlovina dvasines kančias santykiuose ir tapatina jas su tikra meile. Tačiau pažvelgus psichologo akimis, iškart matyti, kad tai neturi nieko bendra su meile. Iš tikrųjų kalba čia eina apie emocinę priklausomybę.
Žmonės, kurie sako „aš negaliu be tavęs“, patiria anaiptol ne meilę. Jų širdyse – emocijų audra: nerimas, baimė, neviltis ir bejėgiškumas. O dar labai daug vienatvės. Jų psichologinis amžius – tai mažo vaiko amžius.
Kokia priežastis?
Esmė slypi sistemingame emocinių poreikių (dažniausiai meilės, paguodos, empatijos, dėmesio) nepaisyme iš tėvų pusės. Vaikui, kurio amžius – nuo 0 iki 3 metų, susiformuoja raidos trauma. Vaiko širdyje apsigyvena baimė likti be mamos, ir jam tai tolygu mirčiai.
Suaugęs žmogus šias vaikystės patirtis nukreipia į partnerį. Jo neapleidžia jausmas, kad be kito žmogaus išgyventi neįmanoma, o išsiskyrimas gresia mirtimi. Todėl žmogus, ištardamas sakramentinę frazę „be tavęs negaliu gyventi“, visiškai nemeluoja, jis rimtai ir nuoširdžiai taip galvoja ir jaučia.
Atrodytų, kas gi čia blogo tokio žmogaus partneriui?
Na, bijo prarasti, kas čia tokio? Netgi kažkaip malonu tai girdėti. Tačiau bėda ta, kad tokie santykiai galiausiai neišvengiamai taps nepakeliamais.
Įsivaizduokite žmogų, kuris stipriai į jus įsikibo ir nepaleidžia. Jis jau prarado save, savo asmenybę, susiliedamas su jumis, ir gyvena ne savo, o jūsų gyvenimą. Tam tikru momentu viso šito pasidaro tiek daug, kad atsiranda jausmas, jog santykiuose tapo tvanku, nebėra kuo kvėpuoti. Paskui ateina susierzinimas. O dar vėliau – pasibjaurėjimas.
Jūs pavargstate nuo įkyrios priežiūros, kontrolės ir poreikio nuolat įrodinėti, kad viskas gerai ir jūs vis dar mylite šį žmogų. Priklausomas žmogus yra labai egoistiškas ir į jūsų norus bei poreikius tokiuose santykiuose tikrai nebus atsižvelgiama.
Norisi nusimesti šį žmogų kaip balastą, kaip įkyrią, kraują siurbiančią dėlę, bet kur tau! Kuo labiau stengiesi atsiriboti, tuo stipriau į tave įsikabinama. Priklausomas žmogus ima aštriau jausti savo meilės ir rūpesčio deficitą, bet niekaip negali numalšinti vidinio alkio. Visa tai sukelia didžiulį pyktį, neviltį, galiausiai viskas gali peraugti į neapykantą. Ir visa tai bus nukreipta į priklausomybės objektą, t.y. į jus. Konfliktai ir nuoskaudos bus neišvengiami.
O jūs, be viso kito, jausite dar ir neįtikėtiną jums suverstos atsakomybės už svetimą gyvenimą naštą. Juk partnerio laimė visiškai priklauso nuo jūsų. Lygiai kaip ir visos jo bėdos.
Dėl to santykiai ima kankinti abu poros narius, o ištrūkti iš jų labai sunku. Atsiranda gailesčio priklausomybe sergančiam partneriui jausmas, ir jūs pasiryžtate dar šiek tiek pakentėti. O paskui dar truputėlį. Ir dar.
O kartais sergantis partneris griebiasi šantažo ir grasinimų, žada ką nors su savimi padaryti, jei nutrūktų santykiai. Tai spąstai, į kuriuos labai lengva pakliūti: nesinori būti šios situacijos priežastimi, o ir kaltės jausti nėra jokio noro.
Stiprūs jausmai nėra meilės rodiklis. Meilė suteikia santykiams šilumos, įkvėpimo, artumo, džiaugsmo. O priklausomybė – tai konfliktai, įtampa, susiliejimas ir begalinės kančios.
