Jeigu nori iš partnerio daugiau, negu jis gali duoti

Įdomus dalykas gaunasi… Imi ir nusivili žmogumi…

Taip atsitinka, kai ateiname į santykius, atsinešdami ištisą glėbį įvairiausių lūkesčių. Visiškai nepagrįstų, tačiau tvirtų ir stabilių.

Mes tikimės, kad mus mylės ir lepins, kad galėsime kompensuoti tą meilės ir rūpinimosi deficitą, kurį atsitempėme iš vaikystės. Kad jis atėjo iš vaikystės mes galime ir nesuvokti, tačiau būtent taip ir yra ir dėl to partneris, mūsų nuomone, turi mus kažkaip ypatingai mylėti, rūpintis, visą laiką būti greta ir tą pačią sekundę atsiliepti telefonu.

Ir mes vis tikimės, šventai tikime, kad šiuose santykiuose pavyks gauti tai, ko negavome iš tėvų ir iš ankstesnių santykių.

Tačiau viskas gaunasi taip, kaip praeitą kartą. Viskas kaip anksčiau. Skirtingi santykiai, skirtingi partneriai, o lūkesčiai kiekvieną kartą tie patys. Ir palaipsniui suprantame, kad visa tai buvo viso labo iliuzija.

Susitaikyti su šiuo faktu labai sudėtinga ir skausminga. Kovoti mes pradedame tik tam, kad nejaustume skausmo: reikalauti, kankintis, kovoti, stengtis perdaryti kitą žmogų, pritaikyti jį savo poreikių tenkinimui kaip buitinį agregatą. Galime lankyti įvairiausias apskaitas, daug skaityti, artėti link įsivaizduojamo idealo, kuris iš koto išvers priešingos lyties atstovus… Labai daug visko darome, kad tik nepastebėtume to vis pasikartojančio scenarijaus. Darome viską, ką galime, tikėdamiesi gauti meilės ir rūpinimosi.

Stengiamės iš visų jėgų, tačiau taip ir nepriartėjame prie pergalės. Meilės deficitas nemažėja. Partneris netaps jums tėčiu ar mama ir nepajėgs duoti jūsų trokštamos meilės. Visada jo duodami dalykai bus ne tokie, jų visada nepakaks. Kova dėl didesnės meilės dozės tęsis iki to laiko, kol nepriimsime sprendimo susitikti akis į akį su tuo, ko mes taip įnirtingai stengiamės išvengti.

Visas tas karas su partneriu – tai ne kas kita, kaip pastangos išvengti skausmo, baimė pažvelgti tiesai į akis.

Ką reikia daryti, kad ištrūktume iš šio scenarijaus? Būtina pakeisti strategiją. Sukaupti drąsos pabaigti karą, sudėti ginklus ir priimti realybę. Ištyrinėti savo traumą, sugrįžus mintimis į vaikystę ir atlaikyti tą skausmą, nuo kurio taip ilgai ir įnirtingai bėgome.

Tęsti beprasmiškus karus su mylimais žmonėmis ar ištverti skausmą – šitą problemą spręsti teks jums patiems.

Ir atminkite: karas gali tęstis amžinai. O skausmas praeina. Jei tik išdrįsime jį kartą imti ir iškęsti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *