Visi mes kartais apie tai pagalvojame: kokia bus mūsų antroji pusė, kur mes susitiksime, kaip atpažinsime vienas kitą, kaip nepraeiti pro šalį, nepražiopsoti tikrosios meilės. Labai norisi žvilgtelėti į ateitį bent akies krašteliu, pasižiūrėti, kaip viskas vyks, į ką tai bus panašu, kaip jis ar ji atrodys, koks bus to žmogaus balsas, kokie gestai, kokia eisena, šypsena. Ir netgi koks bus jo bučinys. Kitaip sakant, mes jau svajonėse programuojame save susitikti konkretų žmogų.

Įdomiausia, kad kartas nuo karto mes sutinkame tokius žmones. Koncerte. Mėgstamoje kavinėje. Lifte. Jie – idealūs. Jie turi absoliučiai viską, ką buvome sau susigalvoję, apie ką svajojome.

Ir ką gi mes darome? Teisingai – prasideda gaudynės. Mes bandome susipažinti. Patikti. Bandome išsiaiškini telefono numerį per pažįstamus. O kodėl gi ne? Juk kalba eina apie unikalų šansą – sukurti idealią sąjungą su savo antra pusele. Juk ji – vienintelė šioje planetoje, kitos tokios nesutiksime. Štai dėl ko mes taip kaunamės kiekvieną kartą.

Ir kartais tai suveikia. Gauname išsvajotą telefono numerį. Skambiname, susitariame susitikti. Ir štai – pirmasis pasimatymas. Antrasis! O kartais praeina netgi mėnuo ar du. Tačiau ateina momentas, kai užgimsta jausmas, jog čia kažkas ne taip. Ne taip, kaip įsivaizdavome svajonėse.

Tai, kas buvo lengva, darosi sunku. Idealūs pokalbiai pradeda virsti labai sudėtingais ir netgi įtemptais. Puokščių-saldainių laikotarpis baigėsi, dabar santykiai – tai dar ir darbas. O kas iš mūsų svajojo apie dar vieną darbą? Mes norėjome šventės, fejerverkų, jūros gėlių ir šypsenų.

Mes neturime laiko dar vienam darbui!

Tai yra tasai momentas, kai dauguma žmonių paprasčiausiai išsiskiria ir išsilaksto kas sau. Savaime aišku – eina ieškoti naujų, šį kartą jau tikrai giminingų sielų. Kaip patys suprantate, visi tokie nuotykiai laikui bėgant pavirsta serialu, kurio visos serijos turi tą patį finalą.

Juk mes ne taip įsivaizdavome santykius su antra pusele, kurios ieškojome visą gyvenimą. Mes buvome tikri, kad kai sutiksime iš aukščiau mums skirtą žmogų, gyvenimas pavirs nesibaigiančiu stebuklu. Nuo ryto iki vakaro, visą likusį gyvenimą. Ir štai mes bandome susigrąžinti buvusį laimės pojūtį, nepaleidžiame partnerio, kankinamės patys ir kankiname jį. Juk taip norisi išgelbėti šitą skęstantį laivą: „O ką, jeigu aš daugiau nebesutiksiu antrosios puselės?”

Ką daryti? Pakeisti elgesį, keistis pačiam? Galų gale, mes juk taip ilgai ieškojome savo meilės, kaipgi taip greitai ją paleisi? Juk meilė reikalauja aukų, teisingai?

Atėjo laikas pasakyti jums labai svarbų dalyką: ne, neverta.

Neaišku kas ir neaišku kokiu tikslu mums kitados įteigė mitą apie tai, kad meilė – tai visada kankynė, blaškymasis, skausmas. Kad jeigu viso to „gėrio” nėra – tai netikra meilė.

Tikrą meilę būtina iškentėti, užsidirbti, plėšte išplėšti iš likimo, kaunantis it liūtui mirtinoje kovoje. Rizikuojant gyvybe ir absoliučiai viską paaukojant ant meilės altoriaus.

O jeigu viskas lengva ir paprasta – tai ne meilė. Pernelyg paprasta. Pernelyg kasdieniška, visai ne taip, kaip per filmus rodo.

Mes turime iš visos širdies kentėti, kiekviena savo ląstele kankintis – vardan meilės. Mes turime reguliariai nemiegoti naktimis ir verkti į pagalvę. Prarasti tikėjimą ir vėl jį atgauti.

Tai štai, atėjo laikas garsiai pasakyti apie tai: „Su visa atsakomybe pareiškiu, kad toks tikrosios meilės įsivaizdavimas – tai romantiškas absoliučių kliedesių ekvivalentas”.

Galbūt tie kliedesiai kilo dar iš Viduramžių, kai riteriai nuo ryto iki vakaro kovėsi dėl mylimų moterų, galabindami vienas kitą ir niokodami viską, kas pakeliui pasipainiodavo. Šiandien jau nesužinosime, kas buvo tos „idealios meilės” autorius, tačiau gyvenimą visoms sekančioms kartoms jis išties gerokai sugadino. Tiesiog į galvą netelpa: šimtmečius žmonės šventai tikėjo, kad viskas, kas didu ir tikra – būtinai susiję su kančiomis. Ir kad tas kančias reikia nuolankiai priimti, vos ne su dėkingumu – juk meilė to verta!

Ir nors aš pritariu, kad meilė reikalauja darbo, kantrybės bei kompromisų, tačiau esu šimtu procentų tikras, kad ji neturi teikti skausmo ir kančių.

Jeigu turite santykius, kuriuose tenka visą laiką užsiimti vos ne akrobatiniais triukais, kad išliktumėte paviršiuje, tai čia tikrai ne meilė. Ir netgi ne santykiai. Tai pragaras, į kurį pakliuvote savo pačių valia.

Taip, nebūna visiškai sklandžių santykių, juk mes neidealūs.

Tačiau santykiai neturi būti sudėtingi ir painūs.

Jie turi būti lengvi. Jei su santykiais tenka dirbti kaip prakeiktiems, jeigu jie suryja begalę laiko ir nervų, reiškia, su jais kažkas negerai.

Galimi variantai:

• Vienas iš jūsų, arba abu nepakankamai stabilus, pats nežino, ko nori. Ir tai iš pat pradžių tapo nuosprendžiu jūsų santykiams. Dėl to išeitis viena: paprasčiausiai išsiskirti. Šitas žmogus dar nepasirengęs santykiams. Jam reikia susigaudyti savyje, išmokti būti laimingu vienam, o ne reikalauti, kad jį padarytų laimingu partneris. Beje, aš pats buvau tokiu žmogumi, dėl to tiksliai žinau, apie ką kalbu;
• Kažkuris iš jūsų turi pernelyg nerealių lūkesčių, susijusių su santykiais, su tuo, kaip jo manymu turėtų elgtis partneris. Taip, aš irgi buvau tokiu žmogumi. Maniau, kad mane pastoviai turi linksminti, maitinti įvairiais skanėstais, patenkinti fiziškai, guosti, remti pinigais ir t.t. Kai santykiai pagrįsti tokiais įsitikinimais, jų laukia labai liūdna ateitis. Tokia „meilė” labai greitai baigiasi.

Dėl to pasakysiu štai ką: nesistenkite gelbėti santykių, kurie byra tiesiog akyse. Nelaikykite įsikibę partnerio, nekankinkite nei savęs, nei jo. Jūsų kančios ir pasiaukojimas niekuo nepadės.

Ieškokite žmogaus, su kuriuo puikiai jausitės, net jeigu šiandien jums labai prasta diena. Ar savaitė. Ar ištisas mėnuo. Nes tokių dienų gyvenime bus labai daug.

Ir jeigu jus myli tik tada, kai esate superherojus ir nusisuka nuo jūsų, kai nesiseka, reiškia, tai tiksliai ne jūsų žmogus. Ir tokių santykių neišgelbės joks pasiaukojimas, jokios kančios.

Taip kad nesivaikykite gražuolių su idealiomis figūromis ir plastmasinėmis šypsenomis. Taip, jos negali nežavėti. Tačiau tik žurnaluose ar TV ekrane. Su ja būsite laimingas kelias, keliolika, keliasdešimt dienų. Kai tik nustosite vaidinti tobulybę bent kelioms sekundėms – jus mes. Ir net neatsisuks, neprisimins jūsų.

Jūs, aišku, svajojate apie savo antrą pusę ir greičiausiai būtent tokius žmones pastebite. Tačiau žmogus, kuris jums išties tinka, dažniausiai atrodo visiškai ne taip. Kaip taisyklė, jis slapstosi kažkur tarp jūsų kolegų, su kuriais geriate kavą ir plepate per pertraukas. Arba tarp draugų, su kuriais pažįstami daug metų. Tarp tų, kurie matė jus ne pačiu geriausiu pavidalu ir ne pačiu tinkamiausiu laiku. Ir tas žmogus vis dar yra. Jis tiki jumis. Jis laukia jūsų. Ir galbūt be viso kito jis dar ir nuostabiai bučiuojasi, kuo įsitikinsite, jei tiesiog suteiksite jam šansą.

Tai tas žmogus, su kuriuo bus išties lengva. Su kuriuo galima nugyventi visą gyvenimą – ir liūdesyje, ir džiaugsme.

Dėl to sekantį kartą, kai imsite svajoti apie antrą puselę, neieškokite populiarių, ryškių, žymių ar sėkmingų. Visa tai – antraeiliai dalykai. Tiesiog apsidairykite aplinkui. Atidžiai įsižiūrėkite į aplinkinius žmones. Pasižiūrėkite į žmogų, kurio galėjote nepastebėti. Kurs duos jums viską, ko jums taip reikia ir netgi daugiau.

.