Ką daryti jei pasitaikė pykčio priepuolis?

Originalas

Ką manote apie pykčio priepuolius? Greičiausiai kažką panašaus į tai, kad vaikas juos naudoja nes yra: nepaklusnus, padauža, savanaudis, išlepėlis ir siekia Jumis manipuliuoti. Pykčio priepuoliai yra toks reikalas, kuris suaugusius išmuša iš vėžių, sugadina nuotaiką, iššaukia galvos skausmą, stresą, bejėgiškumą, neviltį…galiausiai atsitinka taip, kad susipyksta tėtis su mama. O tai reiškia, kad viskas šeimos vakaras ar net visa diena, o gal net kelios ateinančios dienos yra sugadintos.

Tačiau iš tikro pykčio priepuoliai (ypač vaikams iki 4 metų) tėra susikaupusių emocijų išliejimas, nežinant kaip kitaip jas iš savęs „išleisti“. Vaikas papulti į pykčio priepuolį nori ne ką labiau nei mes norim tą priepuolį matyti. Taigi norėdami padėti vaikui, o ir sau pirmiausia turėtume savo galvose „perjungti mygtuką“, kuris, pamačius pykčio priepuolį, sakytų ne „vaikas nepaklusnus“, o „vaikui reikia pagalbos“.

Jei apie situaciją kalbėtų mokslininkai, jie pasakytų, kad vaikams atsitinka pykčio priepuoliai, nes pas juos vis dar vystosi smegenų dalis, atsakinga už emocijų kontroliavimą ir deramą elgesį visuomenėje – socializaciją. Atsitinka maždaug taip:

– vaikas patiria stiprią emociją (nusivylimą, pyktį, liūdesį, įsižeidimą ir pan.) ir jo galvelė puola į visišką paniką, nes nežino ką daryti su patiriama emocija.

– kažką daryti reikia, nes patiriama emocija labai stipri ir vaikui tiesiog gaunasi pykčio priepuolis arba priešingai, visiškas sustabarėjimas.

Juk ir suaugusiems kartais būna taip pikta, kad be jokios normalios ir pakankamos priežasties kažką aprėkiame, apipypsiname vairuodami, trenkiame durimis ar kumščiu į sieną. Taigi, net ir suaugę toli gražu ne visada geba deramai susitvarkyti su savo emocijomis.

Tai ką gi daryti su pykčio priepuoliu?

Dažniausias patarimas, ir pirma dažniausiai į galvą šaunanti mintis – nekreipti dėmesio. Bet tai nėra išeitis iš padėties. Kai nekreipiame dėmesio vaikui atrodo, kad mūsų nėra šalia tuo metu kai jam ypatingai sunku ir labiausiai reikia arba, kad vaikas mums reikalingas tik tada kai yra nuostabus, puikus, linksmas ir visaip kaip kitaip tobulai teigiamas. Bet iš tikro niekas šiame pasaulyje nenori būti ignoruojamas ir atstumiamas kai yra sunku. Pamenat patarlę: „Draugą nelaimėje pažinsi.“? Panašiai yra ir su vaiku. Bepykstantį, besispardantį ir t.t. derėtų tiesiog apkabinti ir laikyti tol, kol emocija bus išlieta (suaugę kartais panašiai išsiverkia draugui ant peties). Manoma / dažnai sakoma, kad toks tėvų elgesys skatina vaikus ir toliau naudoti pykčio priepuolius. Bet jei galvotumėte apie save pačius kai Jums buvo labai liūdna ir pikta, kai norėjote geram draugui ant peties bliauti, gerti vyną ir daug rūkyti per visą naktį ir draugas tokią naktį buvo šalia ir rytas išaušo… Ar Jums norėjosi, ir sekančią ir dar sekančią ir dar po to sekančią naktį vėl taip pat būti labai nelaimingu, bliauti, gerti vyną ir daug rūkyti? Ne. Lygiai taip ir vaikui nesinori vėl būti piktam ir nelaimingam kai situacija praeina.

Buvimas šalia pykčio priepuolio metu nėra „vaiko išsireikalautas dėmesio prizas“, tai yra demonstravimas, kad visuomet esame šalia, suprantame ir priimame. Kai pykčio priepuolio metu tėvai sugeba išlikti ramūs ir nuraminti vaiką, vaikas taip nebyliai po truputėlį mokosi nusiraminti pats.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad nepaisant to, kad pykčio priepuolio metu esame šalia, suprantame ir leidžiame vaikui jaustis taip, kaip jis jaučiasi bet mūsų nuomonė nesikeičia (jei dėl mūsų nuomonės kilo pykčio priepuolis). Pvz.: jei pykčio priepuolis prasideda parduotuvėje neperkant sulčių, negavus telefono, filmuko, kai reikia eiti miegoti, grįžti namo iš kiemo, rengtis puošniai ir t.t. Jei tam, kad nuramintume pykti nusileisim vaiko reikalavimams, vaikui formuosis elgesio modelis, kad jei kažko nori – pulk į isteriją, visus išgasdinsi ir gausi ko nori.

Taigi pykčio priepuolio metu derėtų būti šalia kol pyktis bus išpyktas (tiek, kiek reikės, tol, kol praeis), vaikas turi jausti, kad esate šalia, jį suprantate, Jums rūpi, bet negalite niekuo padėti (dėl norų pildymo) ir nenusileisite nepriimtiniems vaiko reikalavimams. Mes suprantame, kad vaikui pikta, liūdna, suprantame kodėl. Bet yra kaip yra. Nuliūsti yra normalu ir reikia išmokti tinkamai liūdėti. Po kelių tokių atvejų negavęs ko norėjo vaikas supras, kad šis būdas neveikia ir nepadeda įgyvendinti norų.

Jei kiek vyresnis mokyklinio amžiaus vaikas (pradinukas) pyksta piktu, agresyviu būdu, tai ženklas, kad su vaiku reikia kalbėti apie emocinį intelektą, jį ugdyti, o ne vaiką bausti. Pykčio metu, agresyvoką vyresnį vaiką dera patraukti nuo visų kitų (pačiam liekant šalia). Galima pasakyti kažką tokio: „suprantu / matau, kad esi piktas, bet muštis ir mėtyti daiktų tau neleisiu, pabūk kambaryje kol nusiraminsi“. Arba jei matote, kad taip paprastai nenusiramins, galima pasiūlyti vietoj to paspardyti kamuolį į sieną ar padaužyti bokso kriaušę. Kai vaikas apsiramins kalbėkitės. Kai visiškai nusiramins! Pasakykite, kas suprantate ir toleruojate jausmus, bet ne veiksmus. Papasakokite ir parepetuokite, kad tokiais atvejais galima giliai pakvėpuoti arba išvis sulaikyti kvėpavimą, skaičiuoti iki 10, galima apsisukti ir išvis išeiti iš tos vietos, kuri sukėlė pyktį, galima išeiti į kiemą ar bent jau balkoną, atsigerti vandens.

Dėmesio nekreipimas, ar bausmės niekaip nepadės vaikui išmokti atpažinti ir valdyti emocijas. Bausti už tai, kad nemoka valdyti emocijų beveik tas pats, kas bausti už tai, kad nemoka vaikščioti ar plaukti. Reikia rodyti, mokyti, o ne bausti.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *