Štai gimsta kūdikis: apkabina mamą, šypsosi, ir ji laiminga. Ko daugiau reikia? Tačiau vaikai gali dovanoti daug daugiau, nei vien motinystės laimę.
Jie rūpinasi savo tėvais. Mama grįžo iš parduotuvės, padėjo krepšį ant grindų ir nusiauna batus, o mažoji mamą pasitinka. Ji laiko savo pareiga paduoti mamai šlepetes, ją apkabinti ir pabučiuoti. O paskui virtuvėje padeda išpakuoti pirkinių krepšį. Abi kartu gamina vakarienę, o kai mažoji su mama susėda prie stalo, ji rūpinasi mama, paduodama tai servetėlę, tai šaukštą. „Reikia gerai maitintis“, – rūpinasi mažoji, paduodama mamai duonos gabalėlį. Rūpinimasis štai ką vaikas dovanoja tėvams.
Vaikai yra geriausi savo tėvų draugai ir pagalbininkai. Mama mezga naują megztinį, o mažasis padeda išvynioti kamuolį. Tėtis virtuvėje taiso čiaupą, mažasis irgi dalyvauja, padavinėja įrankius. Jie sunkūs, bet juk tėčiui reikia pagalbos. Paskui sudėlioja juos į vietą, į specialią dėžę. Kai mama plauna indus, mažasis padeda juos šluostyti. Reikėtų pažymėti, kad virtuvėje gerokai sumažėjo puodelių ir lėkščių, kai vaikai ėmė padėti. Bet užtat tėtis nupirko naują servizą. Puiku – atsirado naujų, gražių indų.
Vaikai – naujų žinių šaltinis. Kasdien stebėti vaikų elgesį – kaip tai įdomu! Jie savo elgesiu taip skiriasi nuo suaugusiųjų, kad atrodo visiškai kitokiomis nuostabiomis būtybėmis. Tyrinėdami vaikų elgesį, stebėdami juos, skaitydami knygas ir straipsnius apie ugdymą ir psichologiją, tėvai sužino daug pačios įvairiausios įdomios informacijos. Suaugusiesiems vaikai reikalingi tam, kad išmoktų kitaip pažvelgti į pasaulį, išmoktų mąstyti, analizuoti ir lyginti, sužinotų naujų dalykų apie save, vaikus ir apie žmogų apskritai.
Vaikai suteikia jėgų ir žvalumo. Grįžusi iš darbo pavargusi mama sužinojo, kad mažasis serga. Norėtųsi prisėsti ir pailsėti, bet reikia paimti vaiką ant rankų, pamatuoti temperatūrą, paskaityti pasaką. Ir kas nuostabiausia bei keisčiausia – ji pajuto, kad šiuose rūpesčiuose jai tapo lengviau – rūpinimosi berniuku dėka nuovargis praėjo.
Vaikai sugrąžina į vaikystę. O sekančią dieną namuose buvo labai smagu – žaidė slėpynėmis, kai tėtis grįžo namo. Vaikai žaidimą išgyvena labai aistringai, o savo emocijas perteikia tėvams. Ir paaiškėja, kad žaidimas teigiamai veikia psichiką, sumažina nuovargį. Reiškia, suaugusiems irgi reikia žaidimų. Tačiau kaip žaisti be vaikų? Juk tik mažyliai gali nesunkiai atitraukti savo tėvus nuo kasdienių reikalų, lengvai numalšinti rūpesčių sukeltą įtampą ir sugrąžinti į vaikystę.
