Kai nustosite būti patogi, paklusni, visada su viskuo sutinkanti ir pagaliau pradėsite mylėti, gerbti ir vertinti save, savo norus bei poreikius, daugumai aplinkinių, įpratusių prie jūsų patogumo, automatiškai tapsite „pasibjaurėtina kale”… Ir žinote ką? Tai puikus komplimentas, aš rimtai! Patikėkite, tai tikrai nedidelė kaina už tai, kad iš naujo prisimintumėte save ir savo norus. Aš pati kažkada tai išgyvenau.

Taip, iš pradžių šiek tiek pergyvenau, kad apie mane taip „blogai” kalba, o paskui supratau, kad taip apie mane galvoja tik tie, kurie nebegali manęs panaudoti saviems tikslams ir interesams, o kodėl, sakykite, mane apskritai turėtų dominti tokių žmonių nuomonė?

Juk žmonės, kurie mane tikrai myli ir priima, jie, atvirkščiai, palaikė mane ir netgi sakė, kad žavisi, kokia aš tapau drąsi ir pasitikinti savimi. Jie irgi to norėtų, tačiau jiems pritrūko būtent tos drąsos, to ryžto pasakyti „Ne”, kai jų kažkas kažko paprašė, net jeigu jiems visiškai nesinori to daryti. O štai man ryžto pakako ir aš labai tuo džiaugiuosi!

Esmė ta, kad kuo labiau save gerbsite, kuo daugiau atsiras savų norų ir pažiūrų, tuo nepatogiau ims jaustis tie, kurie prie to nepripratę. Juk jumis daugiau nebegalima naudotis, dabar teks atsižvelgti į jūsų interesus. Bet tai tuo pat metu yra puiku, nes dabar jus sups tik tie žmonės, kurie išties jus gerbs, vertins ir mylės, pirmiausia kaip asmenybę, o ne tik kaip patogų jų gyvenimo priedėlį.

Jie liks greta jūsų, bet ne todėl, kad galėtumėte jiems ką nors duoti ar kažkaip patenkinti jų poreikius, o todėl, kad jūs – tai jūs, ir nieko daugiau jiems nereikia. Tai pasakytina ir apie santykius. Juk dabar jums jau nepakanka paties fakto, kad kažkas teikėsi atkreipti į jus dėmesį, šiek tiek paglostė, lauke pavedžiojo ir pamaitino. Jūs jau nevizginate iš laimės uodegyte, visa tai gavusi. Dabar jūs jau žinote savo vertę ir reikalaujate atitinkamos pagarbos.

Dabar jūs jau žinote, kad esate verta supratimo, rūpestingumo, kantrybės, palaikymo, meilės, saugumo jausmo, išklausymo, pagarbos jūsų norams ir sprendimams, pagarbos savo emocinei būklei. Taip, jūs iš ties esate viso to verta, o svarbiausia – jūs pati pasirengusi duoti tą patį, bet tik vertam žmogui, ir būtent taip ir turi būti.

Kažkodėl daugelis moterų vis dar nori ir toliau aukoti savo poreikius ir interesus, kad išsaugotų kažkokią įsivaizduojamą laimę santykiuose su vyru. Jos ir toliau užmerkia akis į tai, kas joms netinka. Vardan ko? Vien tam, kad greta būtų kažkoks žmogus? Visa tai be galo liūdina…

Supraskite pagaliau, kad dėl savo nevertumo jausmo ir savigarbos stokos jūs pati pripratinate žmones elgtis su savimi kaip su namų augintine, kuri visada džiugiai vizgina uodegą ir atneša, vos pareikalavus, šlepetes dantyse. Kadangi jūs pati įsitikinusi, kad geresnio elgesio nenusipelnėte.

Ir visgi jūs verta daugiau, nei pati manote. Ir nors galbūt jus išmokė galvoti, kad moteris turi būti tyli, paklusni, vienu žodžiu „patogi“ – pirmiausia tėvams patogus vaikas, paskui vyrui patogi žmona – toli gražu taip nėra.

Jūs gausite viską, ko esate išties verta, kai tik nuoširdžiai patikėsite, jog tikrai esate to verta. Patikėkite savo norais, patikėkite savimi ir savo gyvenimu. Tiesiog patikėkite. Sėkmės!

.