„Aš miegu tik su vaikais.“ „Mano dukra sako: „Mama, aš niekada tavęs nepaliksiu.“ „Mano sūnus guodžia mamą po ginčų su tėvu.“ „Vaikas atsisako eiti pas tėvą, nes „mamai bus liūdna.““

Iš šalies tai kartais atrodo netgi jaudinančiai. Toks mielas „ypatingas ryšys“. Tačiau psichologiškai tai gali būti labai sunki našta vaikui.

Kai tarp suaugusiųjų daug konfliktų, šaltumo, nuoskaudų ar emocinio atstūmimo, vaikai nesąmoningai pradeda įsitraukti į tėvų santykius. Tai ypač aktualu, jei vienas iš tėvų yra emociškai izoliuotas.

Tada vaikas pamažu tampa:

• „mamos paguoda“;
• „mažuoju gynėju“;
• „geriausiu draugu“;
• „vieninteliu, kuris supranta“.

Ir čia prasideda pavojingas vaidmenų sumaištis.

Vaikas turėtų būti vaikas, o ne psichologas, partneris ar emocinė atrama suaugusiajam.

Kaip tai atrodo realiame gyvenime?

Mama susipyko su vyru ir demonstratyviai nuėjo miegoti į vaikų kambarį. Vaikas guli šalia ir jaučia: „Mamai blogai. Aš turiu būti greta.“ Arba tėvas po skyrybų pradeda aiškinti dukrai: „Dabar tu esi mano svarbiausia moteris.“

Iš pirmo žvilgsnio tai miela. O realybėje – didžiulė emocinė našta vaiko psichikai.

Kodėl vaikas pradeda „rinktis savo barikadų pusę“? Nes vaikai labai jautrūs įtampai šeimoje. Jie nežino, kaip pasakyti: „Mama, tarp jūsų per daug skausmo.“

Tačiau jie gali:

• eiti miegoti tik su vienu iš tėvų;
• ginti mamą;
• vengti tėčio;
• tapti nerimastingi;
• blogai miegoti;
• pradėti kontroliuoti suaugusiųjų nuotaikas.

Kartais vaikas tiesiogine prasme bando „suklijuoti“ šeimą savo buvimu. Ypač sunku vaikams šeimose, kuriose jie girdi tokias frazes kaip:

• „Tik tu mane ir temyli“;
• „Neik pas tėtį, aš jausiuosi vieniša“;
• „Tu mano gyvenimo prasmė.“

Suaugusiam žmogui tai gali skambėti kaip meilė. Vaikui tai – našta.

Kuo tampa tokie vaikai?

Labai dažnai, suaugę, jie:

• pasirenka emociškai sunkius partnerius;
• jaučiasi kalti dėl kitų žmonių emocijų;
• bijo konfliktuoti;
• tampa „gelbėtojais“;
• negali atskirti meilės nuo gailesčio;
• gyvena su jausmu: „Aš esu atsakingas už kito žmogaus laimę.“

Ironiška tai, kad tokie žmonės paprastai atrodo labai „patogūs“. Jie kenčia. Jie supranta. Jie gelbėja. Jie užjaučia. Ir tik sulaukę 35 ar 40 metų jie užduoda sau klausimą: „O kur šiame gyvenime esu aš pats?“

Kartais konsultacijos metu žmogus pasakoja apie savo vaikystę ir sako: „Nuo septynerių metų raminau mamą po jos kivirčų su tėvu.“ Ir tą akimirką paaiškėja, kodėl jis negali pabėgti nuo savo tarpusavio priklausomybės santykių.

Svarbu suprasti: per didelė meilė vaikui nėra pavojinga. Pavojinga tai, kad vaikas tampa gyvenimo prasme ir suaugusiųjų artumo pakaitalu.

Vaikams nereikia „tobulų“ tėvų. Jiems reikia emociškai stabilaus suaugusiojo, su kuriuo jie galėtų tiesiog būti vaiku.

..

Views: 1