Kai vaikas jaučia kaltę

Vieną popietę išvykau su reikalais ir palikau namie vieną 11 metų dukterį. Grįžusi po dvidešimties minučių radau ją isteriškai verkiančią ant sofos. „Kas buvo, kas nutiko?“ – paklausiau jos susirūpinusi. Ji negalėjo atsakyti ir vis kūkčiojo. Supanikavau: „Ar tave kas nuskriaudė?“ Ji papurtė galvą ir pasakė ne. „Ar susižeidei?“ Vėl ne. „Briana! Tai kas gi nutiko?“

Tarp pasikūkčiojimų išgirdau: „Žiur-žiur-kėėėėėnas“. Na štai. Kaimynystėje gyvena katė, su kuria mėgsta žaisti mūsų vaikai. Bijodama nemalonių vaizdų nubėgau į kitą kambarį. Pažvelgiau į narvą, iš kurio atkišęs dantis į mane žiūrėjo žiurkėnas – gyvas! „Jam viskas gerai“, – pasakiau.

Briana atėjo į kambarį vis dar verkdama, ji negalėjo tuo patikėti. Ji sakė, kad matė žiurkėną gulint, iškišus kojelę tarp narvo virbų, todėl buvo įsitikinusi, kad žiurkėną nuskriaudė katinas.

Ji sakė: „Taip supykau ant katino, kad pagriebiau jį ir išmečiau lauk (paprastai gyvūnus mylinčiai dukrai tai buvo gana žiaurus poelgis)“.

Ji vis dar atrodė prislėgta. Pasakiau: „Ar jauteisi kalta, kad jei žiurkėnas būtų negyvas, tai būtum atsakinga už tai, jog įleidai katiną?“ Būtent! Taip ir buvo. Ji linktelėjo ir vėl pradėjo kūkčioti. Šįkart ją apkabinau ir leidau išsiverkti. Kai ji pradėjo ramintis, galėjome pasikalbėti apie tai, kad nutiko ir ką ji nuo šiol darytų kitaip. Ji buvo dėkinga, jai palengvėjo ir ji buvo įgijusi labai gerą pamoką, kad miegamojo duris reikia laikyti užvertas, jei katinas įleistas į namus.

Vaiko kaltės jausmas yra galimybė išmokti atsakomybės ir sužinoti kokios yra jo veiksmų pasekmės. Tėvų reakcija į kaltę gali labai smarkiai paveikti vaiko sąžinės (ar jos nebuvimo) raidą, gebėjimą mokytis iš klaidų, jų socialinį interesą ir atsakomybę.

Vaikai, kuriems leidžiama jausti savo jausmus, kuriems tėvai padeda susivokti jausmuose ir iš jų mokytis, mokosi gyvenimo įgūdžių atsakingu būdu, rašo positiveparenting.com. Slopinami vaikų jausmai pasireiškia įvairiausiomis blogo elgesio apraiškomis. Kai kurie būdai, kuriais mes, tėvai, nežiniomis slopiname vaikų jausmus, yra:

– gelbėjimas: „Nuo šiol aš pats užtikrinsiu, kad katino nebūtų namie. Tu tuo nesirūpink“.

– baudimas: „Už tai, kad žaidei su kate, tau mėnesiui skelbiamas namų areštas“.

– problemos sprendimas: „Kodėl tau nepralinksmėjus? Eisime kur nors, nusipirksime ledų ir tau nebereikės apie tai galvoti“.

– moralizavimas: „Kaip galėjai būti toks neatsakingas? Kai aš buvau jauna, buvau labai atsakinga mergaitė ir tikrai nebūčiau leidusi, kad atsitiktų kas nors panašaus“.

– neigimas: „Neturėtum jaustis kaltas, tai nebuvo tavo kaltė“.

– žeminimas: „Negaliu patikėti, kad leidai taip atsitikti, man taip gėda dėl tavęs. Tikrai pranešiu tavo draugams apie tai, ką padarei, kad daugiau nieko panašaus neatsitiktų“.

– gailestis: „Ak, brangute, tai blogas katinas, jis neturėjo puldinėti žiurkėno ir gąsdinti tavęs“.

– pamokslavimas: „Nuo šiol, panele, turėsi būti atsargesnė. Noriu, kad visuomet pasitikrintum prieš…“

Nors pateiktuose pavyzdžiuose siekiamas tikslas yra pamokyti vaiką, rezultatas neretai būna visai kitoks nei siekiama. Vaikas pradeda galvoti, kokie nesąžiningi esame mes ar kokie blogi yra jie, ir nepasimoko iš klaidos. Jei norime, kad vaikas pasimokytų, labai svarbu aptarti jausmus ir po to pamokyti juos tinkamai elgtis tokioje situacijoje. Kai kurie būdai skatinti jausmus yra:

– supratingumas: „Suprantu kaip jautiesi, aš irgi taip blogai jaučiausi. Skaudu, ar ne?“

– jausmų teisingumo patvirtinimas: „Turi teisę taip jaustis. Jei man taip nutiktų, tikriausiai jausčiausi taip pat“.

– jausmų atpažinimas: „Panašu, kad jautiesi…“, arba „Tu turėtum jaustis…“, arba „Ar jautiesi liūdna?“

– atidžiai išklausykite – žiūrėkite į akis ir klausykite, kas vyksta vaiko gyvenime. Klausykite taip, lyg tai būtų jūsų geriausia draugė: „Aš klausau. Man įdomu tai, ką sakai“.

– domėkitės: „Tai įdomu. Noriu žinoti daugiau apie tai, kaip dėl to jautiesi“, arba „Kaip elgtumeis tokioje situacijoje kitą kartą?“, arba „Gal gali papasakoti daugiau?“

– patvirtinkite jausmus: „Jautiesi labai liūdnas“ arba „Matau kaip labai pyksti“.

– skatinkite jausmų išraišką: „Papasakok man daugiau. Noriu žinoti, kaip jautiesi“, „Esu tavo pusėje“.

Kai sužinosite, kokie yra vaiko jausmai, pamatysite, kaip vaikui palengvėja, kaip sutvirtėja jūsų tarpusavio ryšiai. Tai yra nuostabi galimybė pabendrauti su vaiku, laikas pajusti artumą su juo. Būtent tokiais momentais jausite, kad jūs ir vaikas tikrai klausotės vienas kito, tikrai vienas kitą girdite. Kai tokiu būdu stiprinamas jūsų artumas, sužinosite, kad vaiko mintims ir sprendimams turite kur kas daugiau įtakos nei manėte anksčiau, jie pradės klausti, ką jūs manote!

Jūsų žiniai, po pokalbio su Briana dėl įvykio su žiurkėnu ji pamatė katiną ir išėjo lauk atsiprašyti.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *