Kaip atpratinti vaiką nuo landžiojimo į elektros rozetę?

Hipnotizuojantis elektros rozečių poveikis mažyliams slypi kažkur paprastam žmogui visiškai neprieinamoje ezoterikos srityje. Nors geriau pagalvojus, filosofija „jeigu egzistuoja skylė, į ją būtinai reikia ką nors įkišti”, būdinga ne vien rausvaskruosčiams angeliukams. Tačiau šis faktas menkai paguodžia. Ir būtent tuo laikotarpiu, kai tas angelas pradeda savarankiškai judėti ir godžiai žvilgčioti į elektros prietaisu apskritai, o į rozetes – su ypatinga simpatija – būtent šiuo laikotarpiu tėvai paprastai praranda ir miegą, ir apetitą.

Kai namuose auga jaunasis energetikas, tempiantis link rozečių pieštukus, segtukus ir kitokius rimtiems darbams reikalingus įrankius, galvoje nevalingai išplaukia seniau skaityti straipsniai apie su elektra susijusias nelaimes, TV reportažai apie elektros instaliacijos aukas ir t.t.

Būdas, kuriuo norėčiau pasidalinti, yra ganėtinai spartietiškas ir netradicinis mūsų kraštuose. Ryžtingai ėmiau jį taikyti po to, kai pagavau savo metukų amžiaus įpėdinį su vinimi „draudžiamoje zonoje”. Vinį sūnus stropiai slėpė ir visiškai kaip suaugęs, kantriai laukė patogaus momento, kai galima bus be kliūčių įkišti jį į tokias viliojančias skylutes. Tai daug ką nulėmė.

Paslėpusi rankoje dantų krapštuką (taip, kad smaigalys styrotų išsikišęs maždaug per pusę centimetro), privedžiau sūnų prie jo elektrinio stabo. Iš pradžių kantriai paaiškinau, kad ten, tamsiuose urveliuose, gyvena pikta ir baisi Srovė. Ir kai lendi prie jos savo rankomis, ji labai, labai skaudžiai kandžiojasi!

Skaityti paskaitų apie fiziką nepradėjau, kaip ir nebandžiau sukelti sūnui kaltės ar gailesčio jausmo: kas gi bus su mama, jeigu tu…

Sūnus žvelgė į mane protingomis, viską puikiai suprantančiomis akimis, kuriose visgi jautėsi rūstus vyriškas ryžtas susipažinti su pikta Srove. Paėmęs į rankas tinkantį šiam darbui pieštuką, palikuonis siektelėjo išsvajotų skylučių. Štai čia ir pravertė dantų krapštukas, kurį teko bakstelėti į minkštą, tačiau ganėtinai jautrią visiems vaikams vietą.

-Oi! – sureagavo sūnus.

-Kas atsitiko? – nepaprastai susirūpinau. – Srovė krimstelėjo?

Jaunuolis apsidairė ir metėsi į ataką prieš rozetę su dviguba energija. Teko dar sykį bakstelėti.

-Oi! – vėl sutrikęs ištarė tyrinėtojas.

-Kramsnoja? – vėl pasitikslinau aš. – Matai, kokia pikta?! Geriau nelįsk prie jos, tada ir ji tavęs neskriaus.

Narsus tyrinėtojas pakeitė taktiką. Prisėlino su pieštuku, labai atsargiai žvilgtelėjo į skylutes ir ėmė artinti pieštuką iš šono, iš pasalų. Trečias bakstelėjimas įsmigo ne tik į pedagogiškai optimalią jo kūno vietą, bet ir į mano dėl tokios pedagogikos skaudančią širdį.

-Krimst!!! – aiktelėjo palikuonis. – Ten – „krimst”!!!

Baisiai pasipiktinęs, jis trenkė pieštuką ir užsimojo rozetei. Užvožti visgi pabijojo, neišpasakytam mano džiaugsmui. O aš pagalvojau, ar ilgam jam užteks šitos rūsčios pamokos.

Vakare egzaminą priėmė tėtis. Paėmęs nemenką atsuktuvą, nuėjo prie rozetės ir ėmė ten demonstratyviai krapštytis. Sūnus tarsi iš po žemių išdygo. Visą sau prieinamą negražių žodžių arsenalą jis susijaudinęs nukreipė prieš dvi juodas skylutes sienoje, į kurias dar vakar taip meiliai žvilgčiojo. Tėčiui buvo papasakota, kaip kandžiojasi pikta bjaurybė Srovė (pasakojimas buvo išpūstas ir perdėtas iki kosminio masto), atsuktuvas iš tėčio buvo be ceremonijų konfiskuotas ir nusviestas po lova.

Turbūt, kad nelandžiotų, kur nereikia.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *