Kaip atsiranda smurtas vaikų tarpusavio santykiuose?

Jeigu jūs žiūrėjote bent vieną filmą apie vaikus ir paauglius, tai būtinai matėte, kad vaikas neišvengiamai susiduria su kitais vaikais. Susiduria ir fiziškai, ir psichologiškai. O jei tai Haris Poteris – tai ir magiškai. Liejasi kraujas ir ašaros.

Jei prisimenate, kaip patys buvote vaikai, būtinai pamenate etapą, kai jus ar kokį kitą vaiką kas nors skriaudė. Jei turite mokyklinio amžiaus vaikų, tai ir iš jų girdėjote, kad mokykloje vaikai mušasi, prasivardžiuoja ir juokiasi iš silpnesnių.

Ir tik jei jūs nieko nematėte, nieko neprisimenate ir nieko negirdite, pasakysite: „Vaikų patyčios? Koks siaubas! Negirdėta- neregėta!”

Kodėl vaikai iš tiesų tyčiojasi iš silpnesnių, kvailesnių, negražesnių? Kodėl tokia neteisybė – juk jėgos, proto ir grožio žmogus nesirenka – kiek Dievas davė, tiek ir turi. Ar vaikai nesuvokia, kaip skaudu, kai tave žemina dėl to, kas nuo tavęs nepriklauso?

Į tai galima atsakyti tik tiek, kad žeminimas vienų ir aukštinimas kitų – visai ne racionalus, o instinktyvus, iš gyvūnų paveldėtas veiksmas. Tai – rango nustatymas.

Taip, jautresni ir supratingesni vaikai nesityčioja iš kitų. Tačiau kiti, kurių emocinis intelektas atsilieka nuo fizinio ir intelektualinio – tyčiojasi. Ir daro tai pakankamai ilgai, kol neišauga, neapsiveda ir kol žmonos bei psichologai neima jų mokyti empatijos ir emocinio gyvenimo pradmenų.

Paukščiai, beždžionės ir netgi akvariuminės žuvelės kovoja už hierarchinę padėtį: ant medžio, girioje, vandens telkinyje. Ir vieni būtinai atsiduria aukštesnėje, o kiti – žemesnėje padėtyje. Psichologai net sugalvojo jiems pavadinimą: alfa-patelės ir alfa –patinai – tai elitas. Jie gauna geresnį kąsnį, turi daugiau sekso partnerių ir jų neliečia kiti. Po to eina tarpinė beta – grupė. Ir gale – omega-patelės ir omega-patinai. Tai – atstumtieji. Jiems numeta valgyti tai, kas lieka. Jų privengia seksualiniai partneriai. Juos skriaudžia kiti.

O kas, jei į jų tarpą įeina naujas paukštis, gyvūnas ar žuvelė? Prasideda sąmyšis, patinai ir patelės ima agresyviai reaguoti į naujoką, išsiaiškindami jo padėtį. Jei paaiškėja, kad jis pretenduoja į alfa-padėtį, prasideda peštynės – juk reikia nustatyti naują hierarchiją. Kol visi mušasi, kandžiojasi ir lesa vienas kitą, nustatoma, kas dabar alfa, kas – beta, o kas – omega.

Kažkas panašaus vyksta ir vaikų įstaigose bei kiemuose. Imkime berniukus. Subjektyviai tai atrodo štai kaip. Yra kiemo kompanija (klasė, sporto būrelis ar komanda, kolonijos kamera, kariuomenės kareivinės). Ir štai ateina naujokas. Tuomet lyderiui – alfa-berniukui – rūpi išsiaiškinti, kas jis per vienas. Jis linksmai (kaip jam atrodo) užgaulioja naujoką. Naujokas gali išsigąsti ir nutilti. Jei jis apsiverkia, pasislepia, pabėga – jam nustatoma omega-padėtis. Jei jis ramiai duoda atkirtį ar sutinka pašiepimą su humoru – jį priima kaip „saviškį”- beta-berniuką.

Jei jis, lyderio akimis, ima elgtis įžūliai ir iššaukiančiai – lyderiui instinktyviai kyla noras jį „pamokyti”, „parodyti jam jo vietą”. Prasideda rimtos vyriškos muštynės. Jei naujokas nugali, jis tampa alfa-patinu – nauju kompanijos vadu. Alfa- berniuko savybės – aukštas ūgis, drąsa, protas. Kai yra tik fizinė jėga – lyderiauti pavyksta, bet tik specifinėse kompanijose – kur nereikia proto.

Mergaičių kolektyvuose šis „rango nustatymas” dažniausiai irgi vyksta, tik pagal kitokius požymius: išvaizdą, ūgį, naudojamą kosmetiką, „draugiškumą” – laimi ekstravertiškos, energingos, bendraujančios.

Dauguma vaikų, ateidami į naują kompaniją, jaučia, į kokią vietą jie pretenduoja. Jei jų užimama vieta nepatenkina, jie turi kelias išeitis.

Pirma – pagerinti savo „rodiklius”- fizinę formą, išvaizdą, pažangumą. Tarkime, silpnas berniukas ima reguliariai sportuoti, išmoksta kovinės savigynos. Tai – Arnoldo Švarcnegerio ir Žano-Klodo Van Damo kelias – užguiti ir kompleksuoti berniukai tampa jėgos įsikūnijimu. Jei tai mergaičių kolektyvas – ji pašalina kosmetinį defektą, pasidaro gražią šukuoseną, ateina į pobūvį pasipuošusi gražiais rūbais, išmoksta gražiai šokti. Ji netgi gali iš omegos tapti alfa – baliaus karaliene! Apie tai yra Pelenės istorija ir dauguma Holivudo jaunimo komedijų bei realios kino aktorių bei manekenių gyvenimo istorijos. Tiesa, vien išorinių pasikeitimų neužtenka – pasitikėjimas savimi ugdomas lėčiau, jam reikia pakankamai geros psichoterapijos, supratingų draugų ir tiesiog tikėjimo savo sėkme.

Kita išeitis – rasti sau kompensaciją – susitaikyti su tuo, kad tu negali būti lyderis vienoje vietoje, tačiau gali juo tapti kitoje. Pernelyg liesi ir nelabai populiarūs jaunystėje buvo Kafka, Einšteinas, tūkstančiai kitų gabių ir netgi genialių vaikų. Tačiau kas dabar prisimena jų alfa-klasiokus? Kur jie dingę? Kam prireikė jų drąsos, išvaizdos ir populiarumo? Gražiausi klasės berniukai ir gražiausios mergaitės? Tyla. O keistuoliai atstumtieji tuo metu meno, mokslo ir kitose srityse tapo neabejotinomis alfa- asmenybėmis.

Todėl galbūt vietoj kovos su patyčiomis – kas irgi nebloga idėja – visai ne pro šalį būtų atradinėti, kokioje srityje tas ar anas omega-vaikas yra mažas genijus? Bet juk tam reikia intuicijos, laiko, psichologinių žinių, lėšų… Tačiau ar užtenka išleisti tik dar vieną bukletą su užrašu “Ne – mokykliniam smurtui”?

O. Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.