Keletas praktiškų patarimų, kaip efektyviau susikalbėti su vaiku.
1. Jei nuolat vaikui kartosite „ne“, jis tiesiog išjungs savo ausis, Jūsų žodžiams. Todėl labai svarbu yra turėti realistinius reikalavimus ir draudimus vaikui. Daug aiškiau tėvams tampa, kai jie susidėlioja sau trijų lygių ribas vaikui: pirmas lygis yra, ko niekada neleisite savo vaikui ir visada reaguosite griežtai ir aiškiai sakydami „NE“; antras lygis yra tai, dėl ko su vaiku derėsitės ir kartais jam nusileisite; trečias lygis – tai, kas Jums nėra svarbu ir Jūs leidžiate spręsti vaikui. Jei mes visur iš vaiko reikalausime laikytis pirmo lygio ribų, mes labai pavargsime ir vaiko auginimas bus nuolatinė kova, o jei visur bus tik trečias lygis, tai vaikas augs labai nesaugus, nes visus sprendimus, teks priimti pačiam.
2. Užmegzkite akių kontaktą. Tam gali prireikti atsitūpti ar atsisėsti, t. y. būti viename akių lygyje su vaiku.
3. Kalbėkite trumpai ir aiškiai. Paprasto prašymo nepaverskite penkių minučių paskaita ar moralu, pavyzdžiui, sakykite „Padėk puoduką į kriauklę“, o ne „Kiek galima tau kartoti ir kartoti, kad kai pavalgai indus reikia sudėti į kriauklę. Visai negerbi mano darbo…“. Jau ties ketvirtu žodžiu vaiko ausys užsiblokuos.
4. Įsitikinkite, kad vaikas Jus suprato. Labai dažnai vaikai tiesiog pamiršta paliepimus ir pamokymus arba ne iki galo būna įsiklausę ir supratę, todėl vertinga yra paprašyti, kad vaikas pakartotų, ką jis turi padaryti. Geriausia klausti tokia formuluote: „Ar aš aiškiai tau paaiškinau?“, o ne ar „Supratai?“, nes vaikas gali bijoti pasakyti, kad nesuprato.
5. Suteikti galimybę rinktis, pvz.: „ar eisi valytis dantis dabar ar už vienos minutės“. Taip vaikas jausis labiau motyvuotas ir galintis kontroliuoti savo gyvenimą. Vaikui galios jausmas yra labai svarbus.
6. Prieš pradėdami kritikuoti ar drausminti iš pradžių tiesiog pasakykite kokia yra situacija, pvz.: „Tavo žaislai mėtosi ant grindų“; „Man atrodo atėjo laikas daryti namų darbus“. Tiesiog pasakyti kokia yra situacija, leidžiant vaikui savarankiškai be paliepimų padaryti tai, ką jis turi padaryti.
7. Vietoje neiginio naudokite teiginį, t. y. vietoj to ko nedaryti, sakykite ką vaikas turėtų daryti. Vietoj to, kad „nebėk“, sakykite „stok“; vietoj “nešiukšlink kambaryje”, sakykite “šiukšle mesk į šiukšlių dėžę. Tiesiog vaikui taip bus daug lengviau susiorientuoti, ką jis turi daryti.
8. Pasitelkite „Aš kalbą“, t.y. sakinius pradėkite nuo pokalbio apie save, o ne vaiko kaltinimo. Tarkim vietoje “Tu visada išmėtai savo daiktus”, sakykite “Man nepatinka, kai daiktai visur mėtosi”. Taip išvengiama tiesioginio kaltinimo, vaikas nesijaučia puolamas ir jis mieliau norės bendradarbiauti.
Psichologė-psichoterapeutė Gintarė Jurkevičienė
