Kaip nereikia padėti savo vaikams

Kiekvienos motinos ar tėvo gyvenime ateina momentas, kai vaikui norisi padėti. Paslėpta mintis – kada nors jis padės man. Prasideda tai dar vaikui būnant pilve, kai motina atsisako alkoholio, vaistų, cigarečių ir jaudinančių scenų. O būsimas tėvas ima elgtis su žmona atsargiau.

Toks elgesys, ko gero, yra visiškai teisingas. Tiesa, kai kurios motinos pagimdo visiškai normalius vaikus, netgi jei ir pačioje nėštumo pabaigoje žiūri trilerius. Čia svarbu nepasiduoti prietarams ir elgtis su protu.

Vaikui padeda gimti akušerė ir gydytojas. Čia jau daug kas priklauso nuo akušerės ar gydytojo patirties: kartais mamai reikia suleisti nuskausminančių arba gimdymą stimuliuojančių vaistų, kartais nereikia. Galbūt ateities medicina įrodys, kad šiuolaikinis medikų perdėtai reguliuojamas gimdymas remiasi prietarais. Daug kam pagrįstai atrodo: gimdymas – ne liga. Tačiau šiandien laikykime šią medicininę pagalbą gimdyvei ir naujagimiui pakankamai nebloga – naujagimių išgyvena žymiai daugiau, nei anksčiau.

O štai pirmais gyvenimo metais pagalba vaikui gali būti visiškai neaiški. Vargšės naktimis nemiegančios motinos! Štai, tarkime, dar keturiasdešimtųjų metų Prancūzijoje kaimo moterys, norėdamos užmigdyti rėkiančius kūdikius, duodavo jiems pačiulpti skuduriuką, suvilgytą aguonų nuoviru. Praėjus pusei amžiaus mes griežtai atmetame tokią pagalbą, nes manome, kad ji gali sukelti priklausomybę nuo opiatų. Nors ir neturime tikslių duomenų, kiek taip ramintų kūdikių tapo narkomanais, palyginus su tais, kurių taip nenuramindavo. Tačiau palaikyti tokių „pusiau narkotikų” vartojimą mes tiesiog neturime teisės.

Pagalba mažam vaikui dar mūsų senelių laikais būdavo suprantama kaip ankstyvas drausminimas. Darželinukus rekomenduodavo fiziškai griežtai bausti už nepaklusnumą, atsisakymą valgyti, miegoti ir tyčinį daiktų gadinimą. „Pagailėsi vaikui rykštės – sugadinsi vaiką” ir „Vaikas nemuštas neužaugs”- skambėdavo dar septyniasdešimtaisiais praeito amžiaus metais. Ar toks auklėjimas iš tiesų buvo naudingas vaikui? Greičiau jis buvo naudingas tėvams, nes:

  • Tėvai primušę vaiką jausdavo, kad padarė viską, kas reikalinga ir ramia širdimi eidavo miegoti;
  • Iškraudavo viduje susikaupusį pyktį.

Koks būdavo mušimo poveikis vaikams?

Karta, išaugusi su fizinėmis bausmėmis, pagimdė nemažai suaugusiųjų, kurie pasižymėjo žiauriu elgesiu su savo vaikais – tai buvo patvirtinta aibe tyrimų. Kai kurie vaikai, kuriuos mušdavo itin žiauriai ir reguliariai, išaugę turėjo rimtų charakterio problemų: jausdavo neapykantą žmonėms, patirdavo nuolatinį norą „pamokyti” ir „pastatyti į vietą” tuos, kurie, atseit, bandydavo juos pažeminti.

Žiaurus auklėjimas suteikdavo žmonių charakteriui taip vadinamų „epileptoidinių” bruožų, pavyzdžiui, mokėjimą saldžiai šypsotis turintiems valdžią ir už jų nugaros kankinti silpnesnius ir priklausomus. Taigi , jei jūs norite padėti savo vaikui mušimu, tai rizikuojate išmokyti juos sadomazochizmo. Jie paklusniai kentės nuo stipresnių (mazochizmas) ir vers kentėti silpnesnius (sadizmas). To, žinoma, gali ir nebūti, bet tikimybė pakankamai didelė.

Kuo iš tiesų reikia darželinukams – grąžinti tėvą į šeimą. Tėvo geranoriškas dėmesys ir berniukui, ir mergaitei padeda atsiskirti nuo mamos ir lengviau rasti save vyrų ir moterų pasaulyje.

Rimtas klausimas – kaip padėti ikimokyklinio amžiaus vaikui. Tarkime, jei jis dar nėra sulaukęs septynerių, ar leisti jį į mokyklą? Patirtis rodo, kad geriau neleisti. Jei jis norės pažinti raides ir skaičius iki mokyklos, tai taps jo privalumu. O jei nueis per anksti – jausis nesugebantis ir gali tai gali privesti iki neurotinių problemų: mokyklinio galvos skausmo, tiko, naktinio šlapimo nelaikymo.

Apskritai medicininiu požiūriu vaikui sveikiau mokytis ne mokymo įstaigoje su aukštais reikalavimais, o mokymo įstaigoje su žemesniais reikalavimais. Didesnė dalis vaikų – psichoterapinių klientų – tai vaikai, kuriems keliami ne per maži, o per aukšti reikalavimai.

Kaip yra paaugliams? Dažna problema – paaugliai maždaug nuo aštuntos klasės nebenori mokytis, praleidinėja pamokas, triukšmauja ir įžūliai elgiasi su mokytojais. Praktika rodo, kad jei paauglys nenori lankyti mokyklos, skųsdamasis tuo, kad mokytojai jo nekenčia, o vaikai persekioja, geriausia pagalba jam – padėti pakeisti mokyklą.

Mokykla nėra priverstinio įkalinimo įstaiga, o viso labo vieta, kur galima įgyti tam tikrų žinių. Ir mokytojui, ir moksleiviui didžiulė pagalba būtų laisvė atsisakyti vienam kito. Jei mūsų įstatymai leistų mokytojui atsisakyti nemotyvuotų vaikų, trukdančių vesti pamoką, ir pasilikti tik tuos, kurie suinteresuoti mokytis – jis lengviau atsikvėptų. Ir jei dar švietimas taptų privatesnis, t.y. mokytojui už mokslus mokėtų tėvai , jis būtų suinteresuotas užsidirbti už turimų mokinių skaičių, tuomet pats siektų žinių, mokytųsi praktinės pedagogikos bei psichologijos, ir švietimas pradėtų jam remtis sveiku protu.

Kita paauglių keliama problema – nutolimas nuo tėvų ir atsidavimas bendraamžių kompanijoms su jų parūkimais, alkoholiu bei meilės eksperimentais. Kai kurie tėvai bando padėti paaugliams išvengti viso to, uždarydami juos namuose, priverstinai išveždami juos iš „tūsovkių” ir gąsdindami siaubingais dalykais. Laimei, didesnė dalis paauglių turi pakankamai žinių ir sveiko proto nebūti išprievartautais, „pasodintais ant adatos” ir prasigėrusiais. Pagalba tokiais atvejais reikštų pakalbėti su paaugliais apie visa tai, kol jie dar nėra paaugliai. O dažnai ši išganinga mintis ateina pavėluotai – paklausti paauglių, ką jie žino apie neatsargaus sekso ir narkotikų vartojimo pasekmes.

Praktika rodo, kad „geručiai” paaugliai dažniausiai lankosi pas psichoterapeutus dėl neurozių; „blogųjų “paauglių tėvai dažniausiai lankosi pas psichoterapeutus patys.

Ir tai kai ką pasako…

O. Lapinas

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *