Infantilūs santykiai – tai fiziologiškai suaugusių žmonių santykiai, kuriuose vienas iš dalyvių atlieka vaiko vaidmenį, o iš antrojo laukiama, kad jis vaidins tėvo/mamos vaidmenį. Infantilūs santykiai gali būti ne tik tarp įsimylėjėlių, bet ir tarp draugų ar kolegų.

Dar viena infantilių santykių konfigūracija gali susiformuoti tėvų ir vaikų santykiuose, kai susipainioja vaidmenys. Tėvas šiuo atveju atlieka suaugusio žmogaus funkciją tik fizinio rūpinimosi pavidalu: maitinimas, finansinis aprūpinimas, socialinių klausimų sprendimas ir t.t. o štai emocinės atsakomybės našta užkraunama vaikui.

Infantilūs santykiai paprastai dar vadinami vartotojiškais.

Žmogaus, kuris pretenduoja į amžino, svarbiausio ir vienintelio vaiko vaidmenį kalba būdinga visiems šios kategorijos žmonėms ir ji transliuoja tik vieną prasmę:

• Tu man skolingas, o aš tau nieko neskolingas;
• Tu esi mano pratęsimas;
• Tu esi mano kūrinys, tu priklausai man;
• Tu toks pat kaip ir aš;
• Tu egzistuoji tik dėl manęs;
• Tu esi kitoks, bet tu įtartinas ir pavojingas;
• Tu privalai mane aprūpinti, ginti, patenkinti;
• Tu esi viso, kas bloga nešėjas, viso to, ko aš savyje nepriimu;
• Tu esi mano trofėjus ir tavo gyvenimo prasmė – man tarnauti;
• Tu esi visiškoje mano valdžioje, priklausai vien tik man ir privalai mylėti vien mane;
• Tu privalai žvelgti į mane susižavėjimo kupinu žvilgsniu.

Infantiliuose santykiuose, o taip pat santykiuose, kuriuose esama psichologinio smurto, pažeidžiamas valdžios ir atsakomybės balansas. Žmogus, kuris elgiasi kaip vaikas, reikalauja sau absoliučios valdžios ir paklusnumo, atsisakydamas prisiimti sau moralinę atsakomybę. Tokių žmonių neatsakingumas yra ne kas kita, kaip infantilizmas – psichinis nebrandumas.

Infantilūs žmonės fiziškai jau „išaugo iš trumpų kelnyčių“, sulaukė solidaus amžiaus, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių taip ir netapo realiai, psichologiškai suaugusiais ir savarankiškais individais.

.