„Kad ir kokia stipri moteris bebūtų, ji laukia už save stipresnio vyro. Ne tam, kad jis apribotų jai laisvę, o tam, kad suteiktų jai laisvę pabūti silpna” – Erichas Marija Remarkas.

Instinktyviai, mes žinoma, linkstame link stipresnių. Tačiau būna ir taip, kad žmogus paprasčiausiai nesupranta, ką reiškia prisiimti atsakomybę.

Kodėl moterys sutinka prisiimti atsakomybę už vyrą ir renkasi silpnesnį partnerį? Jei moteris turi didelę širdį, visos tos kalbos apie meilę sau, apie savigarbą, išdidumą – ne jai. Jos širdis vis tiek gailės, atleis, teisins.

Sunki gyvenimo patirtis, rūstus klimatas tėvų šeimoje, nesiliaujantys karai, įkaltos nuostatos, jog moteriai būtina kentėti ir atleisti. Tokias moteris reikia paprasčiausiai mylėti, nekeisti, vis tiek nieko nesigaus. Ir, pagal galimybę, neužsisėsti joms galutinai ant sprando, kai moteris ne tik vyrui tarnauja, bet ir visiems kitiems, kas tik paprašys.

Kita stiprių moterų kategoriją – tos, kurios „išgyveno”.

Iš sunkios vaikystės ji išėjo į gyvenimą skurdi, alkana, vilkinti sunešiotą mamos suknelę.

Prakaitu ir krauju užsidirbo sau normalų gyvenimą ir toliau moka gyvenimui ne tik darbu, bet ir pažeminimais, sąžine, nepagimdytais vaikais. Jos žiauriai puola visus, kurie net mintyse pamėgins stoti joms skersai kelio.

Tokios moterys irgi renkasi silpnus vyrus arba paverčia normalų vyrą silpnu, palaužia jų valią, perdaro savo reikmėms.

Silpnas vyras joms yra visų pirma saugus vyras. Su stipriais būti jos nemoka, nesugebam su jais galima tik laikinai padirbėti, nes pasąmonėje tūno įsitikinimas, kad visi vyrai – priešais.

Neretai tokių moterų patirtyje esama fizinio smurto, ir ne vien iš vyrų, bet ir iš moterų pusės. Saugumo poreikis verčia visada išlaikyti budrumą. O su silpnu vyru ji visada saugi, juk šioje poroje ji stipresnė. Kartais ji gali toleruoti lygybę, kurią tuo pat metu nesąmoningai kontroliuos.

.