Kam mums duoti vaikai?

Daugelis atsakys: giminei pratęsti. Taip, tai iš tiesų svarbi vaikų misija. Tačiau daug metų dirbdama psichologe, įsitikinau štai kuo: vaikai mums duodami tam, kad jų pagalba galėtume atsigręžti patys į save. Manau, kad Dievas, Visata, vadinkite tai kaip norite, kalbasi su mumis per vaikus, o gal ir auklėja mus per juos. Niekada apie tai nesusimąstėte? Nes kitaip kaipgi iki mūsų, tokių suaugusių, taip mėgstančių priešintis, prisibelsti? Vaikai – tai Balsas. Žvilgsnis iš aukštybių. Ir kai tik sureaguojame, kai tik pradedame kažką keistri gyvenime – keičiasi ir vaikas.

Visa tai, kas vyksta šeimoje, vaikas puikiausiai jaučia ir reaguoja į tai savo elgesiu. Taip kaip lakmusas parodo rūgšties ar šarmo koncentraciją, taip ir vaiko elgesys išduoda tėvų “turinį”.

Dėl to, jeigu jums kažkas nepatinka vaiko elgesyje, pats laikas susimąstyti: “Ką darau ne taip?”

Agresyvus vaikas. Kur demonstruoju fizinę ar žodinę agresiją? Kaip reaguoju į man nepatogų aplinkinių žmonių elgesį? Ką tokio darau tuo metu, kai vaikas ima blogai elgtis? Kaip žiūriu į žmones, su kuriais tenka sąveikauti?

Žiaurus, kitiems nedėmesingas vaikas. Mušasi, žemina ir nesupranta, kad kitam tai kelia skausmą ir nuoskaudą. Reiškia, klausimas sau būtų maždaug toks: aš kažkurioje vietoje nuvertinu vaiko arba vyro/žmonos jausmus, lygiai taip pat sąveikauju su kitais.

Vaikas įžūlus, grubus, negerbia vyresniųjų. Galbūt jam matant ir girdint leidžiu sau kalbėti neleistinus dalykus apie savo tėvus ar pagyvenusią kaimynę vadinu nenormalia, arba prie vaiko aptarinėju nepriimtiną mokytojos elgesį?

Vaikas vagiliauja. Tėvai čia gali labai aršiai priešintis: “Mes nemokome jo vogti! Mes patys niekada svetimo neliečiame!” tačiau esmė ta, jog ne visada vagystė – tai kažkas materialaus. Pavyzdžiui, pastoviai vėluoti į susitikimus reiškia, jog vagiate to žmogaus, pas kurį vėluojate, laiką. Arba atimate iš vaiko kokybiškai su jumis bendrauti. Vaikas jaučia deficitą ir bando kompensuoti jį kažkuo materialu. O gal tėvai atėmė iš vaiko teisę būti besąlygiškai mylimu?

Vaikas nesidomi mokslais, nenori mokytis. Klausiamas sau: kada nustojau mokytis, vystytis, tobulinti save?

Mažylis dažnai serga. Kažkas negero vyksta santykiuose tarp mamos ir tėčio, esama neišspręstų problemų ir konfliktų.

Vaikas greitai įsižeidžia, labai jautrus. Ant ko aš pykstu, kam ir už ką negaliu atleisti? Gal sau pačiam? Kaip aš išreiškiu savo nepasitenkinimą? Įsižeidžiu, užpykstu?

Mažasis nemoka apsiginti. Kažkur kažkaip pažeidžiu jo ribas, neleidžiu jam pasireikšti, nesiskaitau su jo nuomone arba su vyro/žmonos nuomone.

Vaikas rūko. Tėvai stebisi: “Mudu su vyru/žmona nerūkome, iš kur visa tai? Turbūt draugeliai išmokė”. Užduokite sau klausimą: ar jūsų gyvenimo būdas išties adekvatus, ar nealinate savęs darbe, gal nežinote, ką reiškia žodis “poilsis”, nepaisote savo sveikatos, pažeidėte širdies ir kūno harmoniją?

Agresija, baimė, nerimas ir visa kita nesusiformuoja iš oro. Būtina susirūpinti savimi, santykiais šeimoje, išsiaiškinti, kuo save jaučiate, kokia jūsų savivertė. Sudėtingas uždavinys – atsigręžti į save ir pasižiūrėti… ne, ne į veidrodį, jis parodys tik jūsų išorės atvaizdą. Būtina pažvelgti giliau į save. Padarytų klaidų suvokimas, supratimas ir priėmimas, darbas su savimi – vienintelis dalykas, galintis pakeisti pasaulį aplink mus. O vaikai – tai iš aukščiau mums padovanotas Stebuklas.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *