Sakoma, kad moters stiprybė slypi jos lankstume. Kalba, žinoma, eina apie psichologinį lankstumą.

O koks gi tasai lankstumas? Kai moteris su viskuo sutinka, prie visko prisitaiko? O gal tai kažkas kito?

Anądien su kolega tapome atsitiktiniais pokalbio liudininkais…

Kavinė. Dvi jaunos moterys emocingai aptarinėja neseniai praėjusių švenčių įvykius. Kaip supratome – tai buvo užmiestyje praleistas savaitgalis.

Viena moteris emocingai reiškė pretenzijas dėl to, kad „jai vienai teko per visas šventes gaminti maistą, valyti, plauti indus ir pan. Visi kiti buvo užsiėmę savais reikalais ir tik nurodinėjo, ką ir kaip daryti”.

Sprendžiant iš pokalbio, tais momentais moteris tyliai šypsojosi, kantriai viską darė, o dabar kavinėje visas tądien pretenzijas ir nuoskaudas išliejo ant pašnekovės.

Antroji gi pareiškė, kad ji darė viską tą patį, tik kartais paįvairindama nuotoliniu darbu ir kai kuriais atvejais įtraukdama į darbus kitus kompanijos narius.

Vienintelis dalykas, kuris ją liūdino, buvo tai, kad pasibaigus šventei, vyriškoji kompanijos dalis įvertino pirmąją kaip pačią geriausią.

Kaip manote, kuo vadovavosi kiekviena iš šių moterų savo elgesyje ir kur tokie elgesio modeliai gali galiausiai jas nuvesti?

Panagrinėkime.

Yra moterų, kurios įpratusios viską daryti tyliai, ramiai, paklusniai, o paskui staiga pratrūksta, išlieja tonas susikaupusio negatyvo ant kitų, išsitranko žaibais, panaudodamos kitus žmones kaip žaibolaidžius, kaip atsitiko su pirmąja moterimi.

Kodėl?

Todėl, kad dar nuo vaikystės jos stengiasi būti „geros” – tik ne sau, o tėvams ar kitiems svarbiems žmonėms. Taip palaipsniui susiformuoja ir giliai, dar vaikystėje, įsišaknija nuostata, kuri vėliau neleidžia sukurti harmoningų santykių ir apskritai trukdo normaliai bendrauti.

Tokia moteris negali nusibrėžti aiškių asmeninių ribų, ji nuolat stengiasi visiems įtikti. Dėl to pamažu kaupiasi vidinis nepasitenkinimas, kol galiausiai sprogsta – konfliktų pavidalu. Ir kuo ilgiau tai tęsiasi, kuo daugiau visko susikaupia, tuo stipresniais tampa šie vidiniai prieštaravimai.

O yra kitas moterų tipas – kaip antroji istorijoje. Tai tos moterys, kurios moka apsibrėžti atsakomybę, deleguoti užduotis, rūpintis savo interesais lygiagrečiai su bendraisiais.

Iš pirmo žvilgsnio jų gyvenime viskas harmoninga. Tačiau jei tokia moteris nusivilia, kad nėra tinkamai įvertinta – vadinasi, ji turi savivertės problemų. Tai taip pat trukdo kurti harmoningus santykius.

Mano nuomone, tikroji moters stiprybė yra ne jos lankstumas, o vidinė harmonija.

Kai moteris yra rami, subalansuota ir žino, ko nori, kai ji veikia ne iš pozicijos „aš tai privalau”, o iš pozicijos „aš to noriu”, tuomet jos gyvenimas tampa iš tiesų harmoningas.

Atsikratydama kompleksų, svetimų programų ir abejonių, ji atskleidžia savo tikrąjį ir nepaprastai galingą grožį.

.