Artumas yra vienas iš bazinių žmogaus poreikių. Jo reikia kiekvienam iš mūsų, tačiau ne kiekvienas gali užmegzti ekologiškus ir sveikus artimus santykius.
Kai kurie mano klientai yra giliai įsitikinę, kad artumas ir vienatvė yra visiškai priešingos sąvokos. Iš tikrųjų taip nėra, vienatvė yra priešinga visiško susiliejimo su partneriu koncepcijai. Tuo tarpu artumas – tai savotiška pusiausvyra, balansas, gebėjimas subalansuoti santykius su savimi ir mylimu žmogumi.
„Su vaikinu gyvename pusantrų metų. Tačiau didžiąją mūsų santykių dalį negaliu atsikratyti jausmo, kad man jo trūksta. Net ir pradėjus gyventi kartu, nebuvo pasisotinimo bendravimu, emocine sąveika jausmo. Tai mane kankina ir vargina “, – dalijasi viena iš klienčių.
Iš tikrųjų artumas – visada šiokia tokia rizika. Žmogus, užmezgęs artimus santykius su kitu, tampa pažeidžiamas, neapsaugotas. Ne visi sugeba priimti artumą. Yra kategorija žmonių, kuriems tokio tipo santykiai neįmanomi. Tarkime, žmonės su neurotiška asmenybės struktūra. Jie nesugebės išlaikyti šios pusiausvyros santykiuose, nuolatos norės su žmogumi susilieti, tapti viena visuma. Taip yra dėl to, kad neurotikai jaučiasi pažeidžiami ir laiko juos supantį pasaulį potencialiai pavojingu. Ir stengiasi užsitikrinti patikimą apsaugą, kurią jie atranda susiliedami su mylimu žmogumi.
Viena vertus, žmonės, turintys asmenybės sutrikimų, atrodo nepriklausomi. Jie nesusilieja su partneriu, nesiekia jo sąskaita patenkinti savo poreikių. O iš tikrųjų jie irgi yra emociškai priklausomi. Jis tiesiog linksta į kontrpriklausomybės pusę.
„Negaliu atsiverti mylimam žmogui. Kartu gyvename jau trečius metus, bet jaučiu savo emocinį uždarumą, nepasitikėjimą. Jei atvirai, man ne visada norisi atsiverti. O su kuo tai susiję, aš nežinau “, – prisipažįsta kita klientė.
