Kiekvienam amžiui – savos ribos

Asmenybės ribų tema prirašyta labai daug, tačiau tema, vis dėlto, tebelieka labai aktuali. Nežiūrint į informacijos gausą, daugybė žmonių kaip ir anksčiau arba kenčia dėl be gailesčio pažeidinėjamų jų ribų, arba nuo to, kad susiduria su žiauriu pasipriešinimu, kai įsibrauna į svetimą asmeninę erdvę.

Jie atkakliai ieško “savo” žmogaus, kuris arba leis šeimininkauti savo teritorijoje, arba okupuos jų pačių psichologinę erdvę. Net jei šios pastangos baigiasi “sėkmingai”, jų rezultatu tampa disharmoniški santykiai, įvairios priklausomybės.

Dar kartą prisiminkime, kas yra psichologinės asmeninės erdvės ribos. Tai ne kas kita, kaip subjektyvus žmogaus požiūris į save, kaip jis įsivaizduoja save ir savo vietą pasaulyje, savo tikslus, poreikius ir troškimus. Taip pat tai jo unikalus bendravimo su kitais žmonėmis ir aplinka stilius.

Suvokti savo asmeninės erdvės ribas, ginti jas ir gerbti kitų žmonių ribas žmogus mokosi tėvų šeimoje. Nuo to, sėkmingai ar nesėkmingai susiformuos šis suvokimas, priklauso tolimesnio gyvenimo ir santykių su aplinkiniais kokybė.

Asmenybės ribų pažeidimas – tai kokio nors pobūdžio poveikis žmogui, šio poveikio tikslas – pakeisti žmogaus nuomonę apie save, įpiršti jam svetimus gyvenimo principus, tikslus ir jų siekimo būdus.

Normalus žmogus jaučiasi labai nemaloniai, kai kažkas pažeidžia jo psichologines ribas. Vieniems tasai slenkstis labai žemas ir žmogus akimirksniu duoda atkirtį į bet kokį bandymą įsibrauti į jo teritoriją. Tačiau užmezgus artimus santykius, mūsų psichologinė teritorija susiliečia su partnerio teritorija. Jeigu ribos saugomos pernelyg griežtai, susilietimas neįmanomas. O kitiems, atvirkščiai, jautrumo slenkstis pernelyg aukštas. Toks žmogus gali nereaguoti netgi į atvirą, įžūlų savo teritorijos pažeidimą. Viskas baigiasi tuo, kad šiuo žmogumi aplinkiniai ima naudotis savais tikslais.

Pažvelkime, kaip vystosi psichologinės ribos įvairiais žmogaus gyvenimo etapais.

Iki vienerių metų psichologinės ribos neegzistuoja, kūdikis ir mama susilieję simbiozės būsenoje.

Nuo 1 iki 3 metų – kyla pirmieji asmeniniai troškimai. Jie dažniausiai susiję su aplinkinio pasaulio tyrinėjimu ir pažinimu. Formuotis riboms gali trukdyti hipergloba, pernelyg griežta kontrolė, gniuždanti vaiko iniciatyvą ir savarankiškumą. Tai gali būti prielaida formuotis neurozei.

Nuo 3 iki 6 metų – didėja susidomėjimas aplinkinio pasaulio ir savo paties galimybių pažinimu. Vaikas pradeda įsisavinti savo ribas, siekia išplėsti jų teritoriją. Procesą pažeisti gali nepakankamas emocinis palaikymas iš tėvų pusės ir tėvų siekis apriboti vaiko savarankiškumą. Dėl to vaikui paprasčiausiai nesusiformuos suvokimas, kas yra asmeninė erdvė ir jos ribos. Ateityje jis nesugebės ginti savų ir gerbti svetimų ribų. Tai sukels didelių problemų sąveikaujant su sociumu. Šiam žmogui bus labai sudėtinga gimti savo interesus, o aplinkiniai labai lengvai įpirš jiems savo nuomonę. Pats to nepastebėdamas, jis brausis į svetimas teritorijas, kur susilauks griežto atkirčio. Kraštutiniu atveju jam bus labai sudėtinga suprasti, kas jis toks, kokie jo tikrieji poreikiai ir norai. Būtent šioje stadijoje susiformuoja prielaidos polinkiams į įvairias priklausomybes santykiuose. Atskirais atvejais nutinka priešingai – susiformuoja pernelyg griežtos ribos, kurios veda į vienatvę ir izoliaciją.

Nuo 6 iki 11 metų – psichologinės ribos prasiplečia, įgauna aiškius kontūrus. Vaikas aktyviau sąveikauja su bendraamžiais, gali atsirasti pirmųjų paslapčių. Didėja poreikis įgyti naujų žinių ir įgūdžių, pasireiškia asmeniniai polinkiai ir interesai. Jeigu šiame etape tėvai demonstruoja pernelyg didelį griežtumą, vaikas ima ginti savo psichologinę teritoriją. Šią kovą tėvai, savaime aišku, laimės, tačiau vaikas jais nustos pasitikėti. Jis taps uždaras ir nuo visko nusišalinęs, jo vidinis pasaulis tėvams užsidarys.

Nuo 11 iki 13 metų – prasideda sudėtingas saviidentifikacijos periodas. Tėvų autoritetas silpsta, sociumo autoritetas stiprėja. Vaikas atsigręžia į savus interesus, kurie gali nesutapti su tėvų interesais ir vertybėmis. Jei tėvai nepasiruošę susitaikyti su vaiko brendimu ir didėjančiu savarankiškumu, prasidės atvira konfrontacija.

Nuo 13 iki 16 metų – stiprėja ankstesnio etapo tendencijos. Paauglys darosi vis labiau nepriklausomas. Protestuodamas, gali propaguoti bet kokias vertybes, svarbiausia, kad jos skirtųsi nuo tų, kurias jam perša tėvai. Prasideda apmąstymai apie ateitį, apie būsimą profesiją.

Sulaukus 17-19 metų, psichologinės ribos jau susiformuoja. Šiame etape svarbu, kad tėvai nepradėtų kultivuoti vaiko priklausomybės nuo jų. Pavyzdžiui, nedaryti už vaikus to, ką jie patys gali padaryti. Didelio vaikų dėkingumo už tai tėvai nesulauks, kadangi jie vis dar įpratę, jog jų problemų sprendimu užsiima tėvai. Vaikams tai savaime suprantamas dalykas. Pernelyg didelė globa šiame etape gali baigtis tuo, kad vaikas atsisakys prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir poelgius. Bet jeigu ankstesniuose etapuose būta rimtų pažeidimų, šio lygmens galima išvis nepasiekti.

Kuo ankstesniame amžiuje ir etape įvyko pažeidimas, tuo labiau bus traumuotas sveikas psichologinių ribų formavimasis. Neišspręstos ankstesnių etapų problemos kliudo sėkmingai įveikti vėlesnius etapus.

Gyventi su pažeistomis psichologinėmis ribomis labai nelengva. Aptikę savyje tokią problemą, neatidėliokite jos sprendimo, geriau kreipkitės į specialistą.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *