Vieni žmonės susitikę skuba karštai apsikabinti, neslėpdami nuoširdaus džiaugsmo, o kiti šaltai pasitinka, nepaisant ilgo išsiskyrimo su artimu žmogumi ar geru draugu. Vienas šiltai padėkoja už dovanas, o kitas sumurma „ačiū“ iš mandagumo. Vienas garsiai išreiškia savo nepasitenkinimą, kai jį grubiai pastumia į šalį autobuse, kitas tyliai pasitraukia į šalį, nors vidujai verda iš pykčio.
Visi nuolat patiriame įvairiausių emocijų: nuo santykinai neigiamų – pykčio, susierzinimo, baimės, liūdesio, iki labai malonių ir teigiamų – malonumo, džiaugsmo, laimės, dėkingumo. Tačiau ne visi leidžiame sau (sąmoningai ar nesąmoningai) išreikšti šiuos jausmus. Tad kodėl daugelis iš mūsų yra linkę dėtis santūrūs ir neišjudinami, kai viduje vyksta stiprios reakcijos?
Tam yra keletas pagrindinių priežasčių.
Pirmoji priežastis: ankstyvoje vaikystėje vaikas tiesiog nebuvo mokomas rodyti savo emocijų.
Kitaip tariant, vaikas nematė, ką reiškia būti emocingam. Taip dažnai nutinka šeimose, kuriose mama ir tėtis yra emociškai šalti, santūrūs, kur iš principo nėra įprasta demonstruoti emocijų, dalytis patirtimi. Tokiose šeimose vaikas mato tėvo ir motinos bendravimo scenas su labai blankiomis emocinėmis apraiškomis, mato išoriškai šaltą artimųjų požiūrį į save ir priima tai kaip normą. Greičiausiai tokiame emociškai santūriame santykių modelyje užaugusiam žmogui bus sunku suprasti savo emocijas bei būsenas ir įsijausti į kitų žmonių emocines būsenas bei identifikuoti jas.
Antroji priežastis: nuo ankstyvos vaikystės vaikas buvo mokomas nerodyti emocijų.
Kitaip tariant, vaikas labai anksti išmoko, kad kai kurias emocijas (ypač neigiamas) rodyti nesaugu. Taip atsitinka šeimose, kuriose tėvai labai stipriai orientuojasi į socialinį pritarimą. Jiems pernelyg svarbi aplinkinių nuomonė, todėl jie ramina, kaltina ir gėdina vaiką, kad jis demonstruoja neigiamas emocijas..
Pavyzdžiui, iš vaiko smėlio dėžėje buvo atimtas žaislas, jis susierzina ir pyksta ant skriaudiko, bet vietoj tėvų palaikymo išgirsta: „Kaip tau ne gėda taip rėkti?! Koks išdykęs berniukas!” Arba mama pasakė, kad reikia užbaigti įdomų žaidimą ir eiti į polikliniką, o vaikas supyksta ir šaukia mamai „Pasitrauk nuo manęs, tu – bloga! (kol kas jam prieinamas tik toks pykčio išreiškimo būdas), o mama jį tuoj pat nubaudžia savo tylėjimu ir ignoravimu. Ir tada vaikas pajunta, kad norint išlaikyti gerus santykius su tėvais, reikia tramdyti emocijų protrūkius. Kiekvieną kartą jis vis labiau įsitikina, kad jausmus reikia kontroliuoti, kitaip jam gresia prarasti tėvų meilę, palaikymą ir pritarimą. Jis tiesiog priverstas atsisakyti to, kas natūralu.
Trečioji priežastis: magiškas mąstymas.
Tokius įsitikinimus galima perimti ir vaikystėje iš tėvų, ir sąmoningesniame amžiuje. Dažnai jie sukasi apie „geras“ emocijas. Pavyzdžiui, „Nebūk per daug laimingas, antraip vėliau verksi“, „Negalima per anksti didžiuotis, kitaip prarasi viską“, „Nesigirk, kaip gerai gyveni, antraip jie supyks!“ . Dažnai tėvų pamokymai skamba ne taip tiesmukai, o labiau užmaskuota forma, tačiau esmė išlieka ta pati: vaikui tiesiogiai nepasakoma, kad negalima per daug džiaugtis, kai jį jaudina šventė ar dovana, bet siekiama sumažinti jo entuziazmą, nuraminti.
Ketvirtoji priežastis: susiliejimas.
Kai kurie tėvai į savo vaiką žiūri kaip į savęs pratęsimą. Jiems atrodo, kad vaikas taip gerai žino, supranta ir mato, kokias emocijas išgyvena tėvai, todėl nėra prasmės jo girti, reikšti pasididžiavimo, džiaugsmo, pykčio ir pan. Kodėl vaikas reikėtų paaiškinti žodžiais, ką tėvas ar motina jaučia, jei „vis tiek viskas aišku“. Tada vaikas auga su tuo pačiu jausmu, kad apie jo emocinę būseną „viskas aišku“ kitiems. Suaugęs ir susituokęs jis gali žiūrėti į partnerę kaip į savo dalį, kuriai nieko nereikia aiškinti – juk ji ir taip viską supranta. Toks požiūris labai nuskurdina santykius ir apsunkina poros bendravimą.
Penktoji priežastis: visuomenės skatinimas
Tikriausiai galima rasti ir daugiau priežasčių, kodėl sulaikome emocijas. Bet būtina paminė svarbiausią iš visų: santūrumas yra socialiai patvirtintos elgsenos bruožai. Visuomenė santūrumą laiko tikra dorybe ir visai jį skatina.
Tačiau būti suaugusiam reiškia mokėti išreikšti jausmus priimtinu ir saugiu būdu. Žmogus, neišmokęs parodyti savo emocijų socialiai priimtina forma, stengiasi visai jų nerodyti. Dėl to kenčia jis pats, jo santykiai su kitais žmonėmis ir jo psichinė būsena.
Neretai toks visuomenei priimtinas ir patogus žmogus būna priverstas kreiptis į psichoterapeutą ir žingsnis po žingsnio kartu su juo iš naujo atrasti savo paties jausmų pasaulį, išmokti ne tik išreikšti užslopintas emocijas, bet ir jomis mėgautis. Juk emocijos verčia mus jaustis gyvais!
