Kodėl mūsų nemyli. Viena iš tūkstančio priežasčių

Paimkime standartinę situaciją: moteris dievina vyrą, stengiasi atkreipti jo dėmesį į save, o vyriškis atkakliai nenori reaguoti tuo pačiu. Moteris kankinasi: tylomis, arba išliedama širdgėlą draugėms, visiškai kritišku atveju – sėda ant palangės, apsigaubusi pledu, liūdnai rūko ir galvoja apie Jį, o vyrukas… Vyrukas irgi galvoja apie ją. Maždaug štai ką: “Kaip ji mane užkniso su savo įkyriu kabinimusi ant kaklo”.

Tokiais atvejais priimta užjausti nelaimingą moterį, bet jeigu stosime į vyriškio vietą – ką pamatysime? Iš jo kažkas kažko nori. Ir ne šiaip kokią lentyną pakabinti ar darbuose padėti, iš jo nori didžiausio, kam apskritai pajėgi žmogaus širdis.

O kam malonu, kai kažkas kažko iš mūsų nori? Galbūt pats faktas, kad į mus atkreipė dėmesį tie, kurių atžvilgiu mes šalti ir atvirkščiai, nulemtas ne tik to, kad tasai patrauklus taikinys yra nepasiekiamas, bet ir to, kad mūsų nemylintis žmogus dar ir nieko iš mūsų pačių nenori? Tuo pačiu leisdamas be kliūčių ir susierzinimo ištyrinėti geriausias jo savybes.

Internete pilna klausimu tokiomis temomis, kaip: “Kodėl jis man neskambina?” Neradau tarp jų nė vieno, kur moterys pamėgintų pažvelgti į situaciją joms neskambinančio ir nerašančio nenaudėlio akimis.

Galbūt jo gyvenimas be tos moters žymiai komfortiškesnis? Tačiau, kaip taisyklė, nenoras pripažinti liūdnos tiesos, arba išdidumas, neleidžia mūsų aprašomai moteriai suvokti šios elementarios minties. Ir ji toliau trokšta meilės, dėmesio, švelnumo, nesusimąstydama, ką ji pati gali duoti. Tiksliau, ar reikia žmogui to, ką ji gali duoti?

Beprasmiška karštai rūpintis žmogumi, kurį vaikystėje tėvai užsmaugė perdėtu rūpestingumu ir dabar jam bloga darosi nuo tokio meilės pasireiškimo. Beprasmiška seksualiai šaltą žmogų išversti iš koto savo erotiniu talentu. Gatvės chuligano nepriviliosi filosofijos subtilybėmis.

Gaila, bet kartais tie mūsų privalumai, kuriuos labai vertiname patys, visiškai nedomina mūsų jausmų objektų. Tačiau mes tai užsispyrę ignoruojame.

Įsimylėjimas, kuris taip dažnai painiojamas su tikra meile, apskritai sumaišo protą. O ką gi meilė? Meilė nesavanaudiška. Mylimas žmogus egzistuoja, jam gerai – ir mes laimingi. Tačiau tai – idealus variantas, kurį toli gražu ne visiems ir ne visada pavyksta pasiekti. Ne visada pavyksta, tačiau pamėginti tikrai verta. Ir galbūt, jeigu be jūsų geriau, negu su jumis, jūs, kaip mylintis žmogus, pažvelgsite į situaciją savo meilės objekto akimis ir nuo jo atsikabinsite?

Laikinai. Kad pailsėtų. O kol ilsėsis, galima pakoreguoti savo elgesio strategiją. Pavyzdžiui nuo rodomo dėmesio kiekybės pereiti prie kokybės. Geriau vienas malonus siurprizas (jei esate tikra, jog jis išties bus malonus), negu tūkstantis vienodų skambučių. Geriau netikėtai nustebinti savo naujais maloniais bruožais, negu vis iš naujo ir iš naujo šmėkščioti žmogui prieš akis tuo pavidalu, kuris jam jau įkyrėjo iki dantų griežimo.

Šitas medalis turi ir kitą pusę. Būna, kad žmogus stengiasi iš visų jėgų, keičiasi, džiugina, stengiasi neįkyrėti… O rezultatas nulinis. Šaltis.

Šiuo atveju visiškai beprasmiška uždavinėti klausimą “Kodėl jis manęs nemyli?”, kadangi jūsų kaltės čia nėra. Tiesiog, kad ir kokia jūs būtumėte nuostabi, be jūsų tam konkrečiam žmogui išties geriau.

Ir kuo greičiau tai pripažinsite, tuo bus lengviau ir paprasčiau.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *