Kodėl vienas ima į žmonas, o kitomis naudojasi

Kodėl vienas veda, o kitas naudoja gamtiniams poreikiams tenkinti, o paskui meta, net priežasties nepaaiškinę? Kodėl moterų tarpe yra „princesių”, dėl kurių vyrai pasirengę kalnus nuversti, ir „pelenių”, kurioms netgi abejotinos laimės atseikėjama labai šykščiai? Kodėl paskui vienas driekiasi potencialių jaunikių eilės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, o kitas aplenkia iš tolo, nepaisant akivaizdžių privalumų ir patrauklios išvaizdos?

Kaip atsakyti į šiuos klausimus ir neįžeisti, kad visos tos kenčiančios moterėlės suprastų, jog priežastis slypi jose pačiose?

Važiuoju vakar per miestą, klausausi muzikos ir kadangi bet kuria kryptimi – ištisinis, nesibaigiantis kamštis, dairausi aplinkui, mąstau apie tai, kas būtų, jei staiga tapčiau vyru. Ir kokių man norėtųsi marčių?

Taip, taip, kaip ir kiekviena mama, aš linkiu savo sūneliams laimės. Visų pirma – šeimyninės. Tokios, kad visam gyvenimui…

Galvoju ir apie save, kaip apie žmoną, mamą, moterį… Ar laimingas mano vyras? Ir kodėl jis manęs siekė, dėl manęs kovojo? Kodėl paliko sostinę ir visas ten atsiveriančias perspektyvas? Kodėl dabar, kai man jau 40, kaip ir anksčiau vis dar esu „zuikutė”, „mažylė”, „mylima mergaitė” ir „taip, saulute, aš tai padarysiu”?

Sumaištis, visi laksto savais reikalais, darbai, parduotuvės… Tiek daug reikia visko suspėti. Ir šioje sumaištyje, kai žmogus nieko nebepastebi aplinkui, jis, savaime aišku, ir paties savęs nekontroliuoja. Jis yra toks, koks yra iš tikrųjų.

Kadangi esu stabiliai ir laimingai ištekėjusi, į vyrus žvelgiu tiesiog kaip į žmones. Vaikšto aplinkui, ir tegu vaikšto, man šis procesas susidomėjimo nekelia. O štai moterys – tyrinėjimo objektai. Man įdomu, kodėl vienoms viskas gerai, o kitoms – blogai. Nes klausimus moterys uždavinėja visada vienus ir tuos pačius.

Trumpiau tariant, vakar supratau akivaizdų dalyką. Pakako apsidairyti aplinkui vyriškomis akimis.

Labai ryškiai iš bendro fono išsiskiria visą laiką pasirengusios poruotis patelės. Nepriklausomai nuo amžiaus, išsidažiusios jos ne prasčiau už į karą eiti susiruošusius indėnus. Ryškūs lūpdažiai, dirbtiniai nagai, priklijuotos blakstienos, plaukai žėri visomis vaivorykštės spalvomis, beprotiškos batelių platformos, neįtikėtinai margi ir pasibjaurėtinai neskoningi apdarai… Akivaizdus ženklas, kad moteris jaučia dėmesio deficitą ir yra visiškai tuščia savo viduje. Taip, nėra ko čia stebėtis. Jeigu viduje nieko nėra, nei šilumos, nei kokių nors gabumų ir talentų, nei tikro, neapsimestinio žmogiškumo, belieka „tinkuoti fasadą”. Tokioms, jeigu pasiseks, nusimato trumpalaikis romanas, kur pagrindinis vaidmuo teks anaiptol ne joms…

Diedas su sijonu – irgi labai dažnai moterų tarpe sutinkamas psichologinis tipažas. Jas dar vadina „dominuojančiomis patelėmis”. Ant žirgo ir su kardu… Visuose reikaluose eina bevalio ir silpno, jų pačių užguito ir pažeminto vyrioko priekyje, o tas tylėdamas (priprato, nelaimėlis, per ilgus tironijos metus) dūlina jai iš paskos ir bijo parodyti net menkiausią iniciatyvą. Tokios bobelės, jeigu liks vienos, tai vienatvėje gyvenimą ir užbaigs. Nes nuo jų norisi laikytis kuo toliau, netgi man. O jei visai atvirai – pakęsti tokių negaliu. Neišsiauklėjusių, akiplėšiškų, grubių, beveik visada iki išprotėjimo įsitempusių ir užsivedusių, hiperkonfliktiškų… Labai aiškiai jauti ir supranti, kuo žmogus užsipildęs… Kartais vieno žvilgsnio pakanka.

Yra moterys – darbiniai arkliai. Apsikrovusios krepšiais, maišeliais, paketais, visą laiką kur nors skubančios su vaikais, anūkais, geriančiais vyrais… Tokios pritrauks prie savęs vyrą, kuriam reikalingos valytojos, virėjos, slaugės, auklės ir apskritai nemokamos darbo jėgos paslaugos.

O yra moterys… Tiesiog moterys… Kurios užpildytos kažkuo tokiu, ko labai reikia kiekvienam vyrui. Šalia kurių norisi būti. Ginti jas, saugoti, rūpintis. Pasodinti į sostą kaip karalienę, net jeigu tas sostas ne rūmuose, o vieno kambario butuke. Pakloti jai po kojomis visus pasaulio turtus. Ne už kokius nors jos nuopelnus, ne už skanius barščius ir namų jaukumą, ne už audringą seksą, kuris su meile turi mažai ką bendro, o tiesiog šiaip. Už tai, kad ji yra.

Atvažiavau iki namų ir galvoju… Ačiū tau, Viešpatie už laimę ir galimybę būti savimi, kurios aš atsisakinėjai tiek daug metų. Už tai, kad man nereikia niekam nieko įrodinėti, daryti karjeros, rūpintis dėl duonos kąsnio kasdieninio… Kad pakanka tiesiog gyventi, kaip man patinka.

Ką ir jums linkiu suprasti.

.



Naujienos iš interneto