Mūsų kultūroje vyrai iš tiesų yra žymiai labiau pažeidžiami depresijos, nei moterys. Ir štai kodėl:
Akivaizdžiausia priežastis glūdi mūsų kultūroje – vyras neturi ne tik reikšti, bet netgi jausti tokias emocijas kaip liūdesys, nuoskauda, nusivylimas ar apatija. Pyktį, beje, jausti galima. Ir, kaip galime pastebėti aplink save, agresyvių vyrų yra kur kas daugiau, nei liūdnų.
- Vyrams sunkiau kreiptis pagalbos, ypač psichologinės. Visuomenė tam nepritaria – „Tu esi stiprus, turi susitvarkyti pats“
- Patyrusi vaikystės ir seksualinę traumą, moteris gali tikėtis užuojautos, jei nuspręs apie tai pasikalbėti. Vyrai, net ir kreipdamiesi į psichoterapeutus, ilgus metus gali nepasakoti apie tai, kad patyrė kokią nors iš minėtų traumų. Pernelyg gėda. Kai kuriems iš jų iš tiesų lengviau mirti, nei papasakoti apie tai, kaip buvo išnaudoti.
- Moterys dažniau gali savęs pagailėti – kai verkia. Vyrai gi dažniausiai nekenčia savęs už silpnumą, jei nepavyksta sulaikyti ašarų.
- Apskritai depresija mūsuose tragiškai blogai diagnozuojama, jei ji nėra klinikinė. Esant tokiai formai, jos jau neįmanoma paslėpti. Paprastai žmonės neįžvelgia giluminės problemos prislėgtoje būsenoje. Grubiai tariant, depresija skiriasi nuo kitų emocinių būsenų tuo, kad tavęs niekas nedžiugina, ateitis nematoma pozityviu būdu, o praeityje tarsi nebuvo nieko gero. Viskas praranda vertę ir nugrimzta į bedugnę. Tuo tarpu sielvartas ar liūdesys yra labiau situaciniai. Tarpų tarp protrūkių metu žmogus gali patirti malonumą ir supranta, kad kada nors viskas susitvarkys.
Kuo depresija pavojinga vyrams?
Vyrai lengviau atsisveikina su gyvenimu nei moterys. Moterį gyventi gali paskatinti kaltės ar pareigos jausmas prieš vaikus, o vyrai mano, kad tokiu būdu palengvina gyvenimą savo artimiesiems. Remiantis 2019 m. duomenimis, 100 tūkst. gyventojų tenka 44 vyrų ir 9 moterų mirčių. Manau, kad šie skaičiai nėra tikslūs, nes kai kurios savižudybės gali atrodyti kaip nelaimingi atsitikimai.
Mažas berniukas, kai jam baisu, blogai, skauda, liūdna, kreipiasi pagalbos į suaugusiuosius taip pat, kaip ir maža mergaitė. Nėra jokio skirtumo. Vaikas yra vaikas. Ir suaugus, nėra jokio skirtumo, kas kreipiasi pagalbos ar palaikymo. Nes mes visi esame žmonės ir visiems mums tam tikru momentu to reikia.
Nereikia painioti suaugusių vyrų gėdos dėl „silpnumo“ su infantiliškumu. Nesubrendęs vyras nenori augti. Jis visą atsakomybę suverčia kitiems. Jis reikalauja, kad problemos būtų sprendžiamos be jo. O vyrui, kuriam blogai ir sunku, tiesiog reikia pagalbos ir palaikymo. Tiesiog todėl, kad jis žmogus.
Rūpinkitės vieni kitais.
