Yra daugybė būdų mėgautis šviežia žuvimi, tačiau svarbu žinoti, kurių rūšių žuvis galima valgyti su oda, o kurių vis dėlto reikėtų nulupti. Todėl virtuvės šefas Edas Cottonas žurnale „ Tasting Table“ pasidalijo patarimais, kurie padės šiuo atveju.

Pasak jo, marlino, ryklio, kardžuvės ir karališkosios skumbrės odose yra labai daug gyvsidabrio, todėl jų nereikėtų valgyti labai daug. Cottonas pažymėjo, kad kai kurių rūšių žuvų odas pavojinga vartoti didelėmis porcijomis, todėl geriau jų atsikratyti.

Jis taip pat pataria nevartoti rajų odų, nes „jų išorėje yra į dyglius panašių dyglių“.

Be to, virtuvės šefas kalbėjo apie neorganinio gyvsidabrio susidarymą, kuris siejamas su žuvų oda. Pasak jo, jis susidaro elementui reaguojant su kita medžiaga.

„Kai neorganinis gyvsidabris ištirpsta vandenyje, jis virsta metilgyvsidabriu – toksiškiausia gyvsidabrio rūšimi. Metilgyvsidabris patenka į fitoplanktoną, mažos žuvys ėda fitoplanktoną, mažesnės žuvys ėda didesnes žuvis, dar didesnės žuvys ėda dar didesnes žuvis, kol jų audiniuose susikaupia didžiulis metilgyvsidabrio kiekis. Labiausiai jis kaupiasi maisto grandinės viršuje esančiose žuvyse“, – ‚Tasting Table‘ citavo Cottoną.

Jis pažymėjo, kad dėl susikaupusio metilgyvsidabrio kai kurių žuvų odą pavojinga vartoti dideliais kiekiais. Todėl žuvų odos, kurių virėjas pataria vengti, yra vienos didžiausių žuvų ekosistemoje, todėl jose yra didelis metilgyvsidabrio kiekis.

Cottonas pridūrė, kad per didelis gyvsidabrio vartojimas gali sukelti rimtų pasekmių sveikatai, įskaitant ir nervų sistemos sutrikimus.

„Drebulys, galvos skausmai ir atminties praradimas – tai tik keletas simptomų, jau nekalbant apie galimą didelio gyvsidabrio kiekio poveikį širdies ir kraujagyslių sistemai. Jis taip pat gali sukelti problemų negimusio vaisiaus ir vaikų vystymuisi, todėl nėščioms moterims patariama atsargiai vartoti jūros gėrybes“, – pabrėžiama medžiagoje.

Kartu tai nereiškia, kad žuvų odų apskritai nereikėtų vartoti. Ypač lašiša bus geras pasirinkimas tiems, kurie mėgsta žuvies odą.