Kol lėkštė pilna – tavo sąmoninga mityba

Vienai mano pažįstamai nėštumo metu gydytojas rekomendavo pereiti prie obuolių dietos, kad sumažintų staigiai didėjantį svorį iki normos ribų. Per sekantį vizitą ji atsistojo ant svarstyklių ir daktaras nustėro: “Jūs tikrai perėjote prie obuolių dietos?” “Taip”. – atsakė moteris. Apie tai, kuo baigėsi dialogas – šiek tiek žemiau. O dabar – apie automatišką persivalgymą.

Nuvalkiota tiesa, kurią žino kiekvienas sekantis savo svorį žmogus, byloja apie tai, kad informacija apie pasisotinimą pasiekia smegenis vėluodama. O kaip jūs dažniausiai valgote? Bėgte? Priešais televizorių? Susikoncentravę į valgymo procesą? Jaučiate maisto skonį?

Kaip jūsų smegenys turėtų suprasti, kad jūs jau pavalgėte? Automatiškai, per regėjimą, pavyzdžiui. Valgysite tol, kol neištuštinsite lėkštės. Netikite?

Profesorius Brajenas Vonsinkas, vadovaujantis maisto ir prekių ženklų laboratorijai Kornelio universitete, kartu su kolegomis atliko eksperimentą. Žmonių paprašė valgyti tomatų sriubą. Tačiau lėkštė buvo “stebuklinga”. Per pritvirtintą prie dugno vamzdelį lėkštė vis pildėsi ir pildėsi. Bandomieji suvartojo 73% daugiau patiekalo, negu įprastai. Profesorius padarė išvadą, kad žmonėms sąvokos “tuščia lėkštė” ir “pasisotinau” yra tolygios.

Lygiai taip pat ir mes automatiškai galvojame, kad vartodami daržoves ir vaisius nepersivalgome, juk šie produktai naudingi. O štai kepsnys su majonezu – šito daug negalima, na, o obuoliai – obuolius galima. Pamenate teksto pradžią? Mano pažįstama perėjo prie obuolių dietos. Tačiau automatiškai manydama, kad jie nekaloringi, suvalgydavo vos ne po kibirą per dieną! Kibiras obuolių! Įsivaizduojate, kiek ten ląstelienos? Štai ir apstulbo daktaras, kai ji užlipo ant svarstyklių. Po gero patarimo priaugo dar daugiau svorio, nei anksčiau.

Atkreipkite dėmesį į kalorijas skaičiuoti mėgstančias merginas. Jos gali išgerti litrus mažai kaloringo jogurto. Arba sušveisti didžiulį dubenį kokių nors žolių. Nes yra tokia iliuzija – jei mažai kalorijų, tai valgyk, kiek tik lenda. Ir tai automatiška reakcija, be jokio sąmoningo pasisotinimo jausmo.

Įsivaizduokite – stovi dvi vazos su sausainiais. Ant vienos parašyta “Vidutinio dydžio sausainiai”, ant antros – “Dideli sausainiai”. Iš kokios vazos paimsite sausainį? O kiek leisite sau suvalgyti? Du iš “vidutinių” ir/arba vieną iš “didelių”?

Mičigano universitete mokslininkai poilsio kambaryje pastatė indus su sausainiais (kiekvieno svoris – maždaug 80 gramų) ir būtent taip ir parašė – “vidutiniai” ir “dideli”. “Vidutinius” sausainius ėmę žmonės suvalgydavo daugiau plius minus 12 gramų, lyginant su valgiusiais “didelius” skanėstus. Įdomu, kad pirmieji buvo giliai įsitikinę, jog suvalgė mažiau. Jie paprasčiausiai nepaisė smegenų ir veikė automatiškai, nesuvokdami pasisotinimo momento.

Kokios būtų išvados?

Kai valgote, įsiklausykite į save. Jau pakaks, ar dar ne? Sulėtindami procesą, susikoncentravę į maisto skonį, spalvą, kvapą, faktūrą, suteiksite smegenims didžiulę pagalbą, ištempsite laiką, kol jos apdoros informaciją.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *