Ar verta kovoti už žmogų, jeigu jis jumis nesidomi? Su meile be atsako susidurti teko turbūt visiems. Atrodytų, na, nesigavo tai nesigavo, galima eiti toliau, tačiau kai kurie iš mūsų užsiciklina į prisirišimo objektą, pradeda atakuoti jį dėmesio ženklais, nežiūrint į tai, kad kita pusė nejaučia jokio entuziazmo. Kai kurios apskritai pradeda persekioti žmogų… Kodėl taip nutinka?
Daugumos psichologinių problemų šaknys slypi vaikystėje. Žmogus, įsitikinęs, kad meilės būtina atkakliai siekti, kad už ją būtina kovoti, greičiausiai buvo auklėjamas emociškai šaltų tėvų. Tai reiškia, kad žmogus vaikystėje jautė meilės deficitą. Ir tada atsiranda pojūtis: „Aš pats savaime, toks koks esu, meilės nevertas, meilę būtina užsitarnauti”.
Kokios pasekmės? Pavyzdžių begalė. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie tartum kolekcionuoja romanus, jie pasiruošę prisipažinti jums meilėje, pakloja visą pasaulį jums po kojomis, tačiau tik iki to momento, kai įsitikins, jog meilė abipusė, kad jūs juos irgi mylite. Ir kaip tik tuo momentu jie praranda bet kokį susidomėjimą jumis ir eina medžioti naujos aukos. Nes jiems labai svarbu uždėti tą paukščiuką sąraše – „aš vertas šitos moters/šito vyro meilės. Tėvams to įrodyti man nepavyko, todėl dabar įrodinėsiu tai visiems iš eilės”. Ir tai pavirsta savotišku nepasotinamu poreikiu, žmogus jau nebegali sustoti.
Ir tai jam, beje, dar ne pats blogiausias variantas. Būna, klausaisi žmogaus, o jis su pasididžiavimu sako: „Aš jos siekiau ištisus metus ir galiausiai pasiekiau, aš vis dėlto gavau, ko norėjau”. Tačiau paklausykite, juk tai ne darbas ir ne verslas. Jeigu simpatija abipusė, tai, kaip taisyklė, ir kovoti nereikia ištisus metus, jums bus pasakyta „taip” žymiai greičiau. Būna ir išimčių, tačiau labai retai. O per tokį ilgą laiką žmogus dažniausiai sutinka kurti santykius, vadovaudamasis lozungu „bala nematė, jei nėra geresnių variantų, tiks ir šitas. Lengviau duoti, ko jis nori, negu paaiškinti, kodėl neduodi. Galų gale, tas užsispyrėlis ir tėvams patiko, ir draugams, ir kaip žmogus jis neblogas”. Ir tokiu būdu tasai, kuris išsikovojo, jis juk vis tiek jaučia tokį požiūrį į save, jis ir toliau savimi abejos – vertas šių santykių, ar nevertas. Pavydės meilės objekto kiekvienam stulpui ir galiausiai viskas baigsis neuroze.
Harmoninguose tarpusavio santykiuose, porose su brandžia psichika, nėra sąvokų „tarnauti”, „užsitarnauti”, „nusipelnyti”, o yra suvokimas, kad meilė ir santykiai – abipusis procesas. Dovanoti meilę ir šilumą labai lengva, kai nelauki iš to kokios nors antrinės naudos: „aš – tau, o tu – man”.
Norint sukurti tokius pilnaverčius, abiem laimingus santykius, reikia visų pirma permąstyti savo paties auklėjimą, peržiūrėti iš tėvų paveldėtas nuostatas. Galų gale tėvai mylėjo jus taip, kaip mokėjo ir darė tai, kas buvo įmanoma (jei tik nebūta akivaizdžių patologijų), o jūsų uždavinys – priimti „neidealaus” auklėjimo faktą ir šitaip tapti suaugusia, sąmoninga asmenybe.
Išaugę iš paauglystės amžiaus, kiekvienas iš mūsų galime kompensuoti meilės deficitą savarankiškai.
