Kritiškos auklėjimo klaidos, paverčiančios vaikus namų tironais

Paskutiniu metu reikalavimai, susiję su vaikų auklėjimu, pakilo praktiškai į nepasiekiamą lygį. Staiga paaiškėjo, kad vaikui vos ne nuo gimimo reikalingi madingi drabužiai, įvairiausi ugdymo kursai, šiuolaikinė elektronika ir žygiai į pramogų centrus. Daugelis mūsų patekome į šitų naujų tendencijų spąstus ir darome, ką tik galime, kad taptume „pavyzdingais” tėvais. Ir tik psichologai skambina pavojaus varpais ir visiškai pagrįstai kalba apie tai, jog vaikai staiga ėmė jaustis pasaulio valdovais, o širdies gilumoje lieka nelaimingi ir nepasitikintys savimi.

Įdomu, kokios gi nuostatos įsišaknijo šiuolaikinių tėvų galvose? Štai keli pagrindiniai įsitikinimai (arba klaidos?)

„Vaikas nuobodžiauja? Reiškia, mes blogi tėvai”

Kas vyksta? Kol vaikas nemiega, mes stengiamės užpildyti kiekvieną sekundę jo laiko žaidimais ir pramogomis. Sūnus ar dukra panardinami į dirbtinį pasaulį, kuriame gyvena siaubingai pervargę linksmintojai, mamos ir tėčio asmenyse. Dar vienas variantas – vaikas įbrukamas į virtualų pasaulį, kur gyvena filmukų ir kompiuterinių žaidimų herojai.

Ką daryti? Prisiminti, kad nuobodulys – vienas iš būtinų vystymosi faktorių. Būtent nuobodžiaujant pradeda veikti vaikiška fantazija. Periodiškai leiskite vaikui pabūti vienam. Ir patikėkite, jis tikrai suras kuo užpildyti laisvą laiką.

„Tuojau skubiai išspręsime tavo problemas, tu tik neverk”

Kas vyksta? Bet kokie vaiko reikalavimai vykdami bauginančiu greičiu. Nori ledų? Eime link artimiausio kiosko. Įkyrėjo sena mašinytė? Tiesiog dabar lekiame pirkti naujos. Neturi kuo užsiimti pakeliui? Še telefoną, pažaisk, kol baterijos užteks.

Ką daryti? Sugebėjimą atidėti savo norus psichologai laiko puikiu pasiruošimu kovai su būsimais stresais. Vaikui, kuris sutinka pakentėti ir palaukti naujo žaislo ir nekelia dėl to viešų isterijų, bus žymiai paprasčiau susitaikyti su faktu, kad suaugusiame gyvenime ne viskas vyksta taip, kaip mums norisi.

„Juk jis viso labo žaidžia”

Kas vyksta? Panašu, kad mes vis dažniau elgiamės kaip ta močiutė iš anekdoto: „Anūkėli, nedrįsk mušti berniuko kastuvėliu per galvą! Suprakaituosi ir peršalsi!” Yra daugybė tėvų, kurių visiškai nejaudina, kad jų vaikai nebemoka tartis žaidimų metu, skriaudžia mažesnius, grubiai elgiasi su vyresniais, gali žiauriai „pajuokauti” su benamiu gyvūnėliu… Juk jis dar vaikas, ko jūs iš jo norite?

Ką daryti? Iš tikrųjų vaikas puikiausiai supranta, ką daro. Ir jeigu tuo metu dar pajaučia tylų ar ne visai tylų tėvų pritarimą, tai visiškai nuoširdžiai mano, kad taip elgtis ir reikia. Dėl to mokymas elgtis viešumoje – kaip tik tas dalykas, kuriuo reikia užsiimti nuo mažų dienų. Vaikams reikia išmokti užjausti silpnesnius, sugebėti pralošti, tartis dėl bendro žaidimo, sakyti „ačiū” ir „prašau”.

„Ar šiltai apsirengei? Įsijunk kamerą telefone, aš patikrinsiu”

Kas vyksta? Vaikai auga totalinės kontrolės atmosferoje. Toks auklėjimas visiškai užmuša siekį būti savarankišku. Vaikui paprasčiau pasislėpti už tėvų nugaros, juk jie visada patikrins, ar susidėjo jis į kuprinę vadovėlius, ar nepamiršo aprangos fizinio lavinimo pamokai.

Ką daryti? Dažniau leisti savarankiškai priimti sprendimus ir paaiškinti, kad kiekvienas veiksmas turi konkrečias pasekmes. Neužsidėjai kepurės – nušalai ausis. Paaukojai vakarą referatui – įgijai daug naujų žinių ir gavai gerą pažymį.

„Jis dar per mažas, kad turėtų pareigų”

Kas vyksta? Stengdamiesi sukurti įpėdiniui idealią vaikystę, tėvai bijo apkrauti jį pareigomis, leidžia daryti viską, ko norisi. Liūdnos pasekmės labai greitai pasireikš kaip problemos mokykloje, kur pedagogai uždraus žaisti mėgstamus žaidimus telefone, o vietoje to reikalaus disciplinos ir atlikti ne visada įdomias užduotis. Ir apie pagarbą mamai-tarnaitei ir tėčiui-bankomatui tokioje situacijoje galima pamiršti.

Ką daryti? Prisiminti, kad egzistuoja žodis „reikia” ir palaipsniui įtraukti vaiką į šeimos reikalus. Net vaikų darželį lankantis mažylis jau sugeba gražiai pasikabinti drabužius ant kėdės ar susitvarkyti žaislus. Tokia pagalba namuose ir monotoniškas darbas, pavyzdžiui, indų plovimas, puikiai paruoš atlikti neįdomius, tačiau būtinus darbus mokykloje ir leis palaikyti darbinį tonusą suaugusiame gyvenime.

„Mano vaikas nemėgsta sriubos, nepakenčia savarankiškai rengtis ir eina miegoti, kai užsimano”

Kas vyksta? Dažniausiai tai pateikiama kaip mielas mažylio įgeidis, kaip jo individualumo apraiška, nepanašumas į kitus vaikus. Štai toks jis mums gavosi, nieko nepadarysi. O vaikas pradeda diktuoti tėvams, kaip jie turi elgtis ir pavirsta mažuoju namų tironu.

Ką daryti? Reikia galvoti apie tai, kad iš tikrųjų yra gerai vaikui, ir vėliau jis pats mums už tai padėkos. Be aiškaus režimo bet koks vaikas taps dirglus ir nedėmesingas. Be teisingo maitinimosi ir pasivaikščiojimų prasidės sveikatos problemos plius prisidės krūva kompleksų.

„Žinoma, mes nupirksime tau žaisliuką. O aš kol kas ir su senu paltu galiu pavaikščioti”

Kas vyksta? Šiuolaikinės šeimos orientuotos į vaikus: jose visas suaugusių dėmesys susikoncentruoja išimtinai į įpėdinį. Jo gyvenimas suplanuojamas valandų tikslumu: mokykla, būrelis, sporto sekcija, pamoka pas repetitorių. Tėvai negaili nei laiko, nei pinigų, kad tik patenkintų pastoviai didėjančius vaiko poreikius. O savi poreikiai sklandžiai nustumiami į antrą planą.

Ką daryti? Nereikia pamiršti savęs. Vaikams labai svarbu suprasti, kad pasaulis nesisuka vien tik apie juos. Ateityje tai padės užmegzti sveikus, pilnaverčius santykius su kitais žmonėmis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *