Visą vaikystę iš tėvų girdėjome: „Pažiūrėk į tą berniuką, jis geras, nes neverkia“, „Kokia graži mergaitė! Tai todėl, kad ji su suknele“
Kuo gali baigtis mūsų nuolatiniai palyginimai:
Ar teisingai gyvenu?
Jei vaiką nuolat lyginsime ir vertinsime, suaugusiame amžiuje jis niekada nepasirinks sveikos pozicijos „gyvenu čia ir dabar“, „su manimi viskas gerai“, „aš taip jaučiu“. Tokio žmogaus pozicija taps „aš blogesnis ar geresnis?”, „į mane dabar kažkaip ne taip pažiūrėjo”, „atrodau kaip visiškas idiotas”. Žmogus niekada nesijaus savimi.
Žaidimas į vienus vartus
Mes patenkame į savo pačių manipuliacijų pinkles. Vienoje situacijoje sakome „Pažiūrėk, kaip puikiai mokosi N.“, o kitoje neleidžiame vaikui pasakyti „Visi testo metu gavo trejetus ir N. taip pat“. Mes iš karto atkertame: „Manęs nedomina kiti – aš turiu savo sūnų!” Užaugęs jūsų vaikas tai prisimins.
Jeigu tai turi kiti, reiškia, man irgi to reikia
Kai vaikas mokomas nuolat lyginti, jis pradeda daryti spaudimą sau pačiam. Vienas iš tokio auklėjimo rezultatų: „Turiu naują mašinytę“, – džiugiai praneša vaikas. „O man – dar geriau, man nupirks dvi!”. Tokiam žmogui visada ko nors trūks. Suaugusiesiems tai pavirsta: „Tau jau 25-eri, o tu dar neturi šeimos?“ Tokie pasisakymai sukelia rimtą depresiją.
Atvirkštinė pusė
„Aš negaliu įveikti visų, o jis gali“, – sako mažas berniukas, rodydamas į vyresnįjį brolį. Lygindami vaiką su geresniu už jį žmogumi, galite visiems laikams palaidoti jo pasitikėjimą savimi. Toks suaugęs žmogus numos ranka į bet kokį šansą, bet kokią galimybę, nes visada atsiras už jį geresnių žmonių.
Jis blogas, o tu geras
Toks palyginimas neišvengiamai veda į kitų žeminimą. Štai taip ir atsiranda rasizmas, nacizmas ir kitos nepakantumo žmonėms rūšys. Blogais gali tapti vargšai ar turtingi, sergantys, protingi, kito tikėjimo žmonės…
Palyginimai suformuoja nepilnavertiškumo kompleksą. Tai pasireikš moksluose, draugystėje, meilėje. Ar norite, kad jūsų vaikas nuolat žvalgytųsi į kitus?
