Lygiateisių santykių drama

Kodėl santykiai su vaikais, kuriuose nėra teisingos hierarchijos, tokie dramatiški ir sunkūs? Abipusės pretenzijos, kritika, susierzinimas, nuoskaudos, neapykanta… Būti greta vienas kito sunku, trūksta oro. Beveik kasdien atsiranda dėl ko susibarti ir apsikeisti priekaištais. Kur santykių lengvumas ir džiaugsmas?

Mūsų šiuolaikinėje visuomenėje plačiai paplito lygių teisių idėjos. Mums atgrasus autoritarizmas, dominavimas, veiksmai iš jėgos pozicijos. Visa tai mes matėme ir išbandėme savo kailiu – šeimose, mokyklose, visuomenėje. Visus XX amžiaus karus organizavo autoritariniai diktatoriai. Žmonės pavargo nuo viso to ir metėsi į kitą kraštutinumą – lygias teises, lygiavą, humanizmą. Savo šeimose mes neretai prilyginame vaikus sau patiems, pamiršdami, kad Visata veikia hierarchijos principu. Tiktai ne tos hierarchijos, kuri įžiebia karus, kuri žemina žmogaus orumą, o tos, kuri gina, saugo, rūpinasi, myli, dosniai apdovanoja. Kai vyresnis globoja jaunesnį, stiprus – silpną, išmanantis – kol kas dar mažai žinantį.

Tiesa, kaip visada – kažkur per vidurį. Tiksliau – širdyje. Kas gi bus, jeigu nesilaikysime hierarchijos principo? Arba jeigu hierarchija ne saugo, globoja ir gina, o gniuždo, žemina?

Mes stengiamės įvesti lygiavą šeimoje, demokratizuoti ją, padaryti, kad šeimoje visi būtų lygūs. Padarėme didžiulę klaidą. Dėl to konkurencija, rungtyniavimas vis stiprėja, tampame mažiau rūpestingi. Jeigu šalia vaiko nėra rūpestingo suaugusio, kuris prisiimtų sau patikimo globėjo ir mokytojo vaidmenį, jei suaugęs žmogus apskritai nėra rūpestingas, vaikui teks rūpintis pačiam savimi. Iš čia „reikalaujančio vaiko” kompleksas.

Reikalaujantys vaikai spaudinėja mumyse ne pačius geriausius mygtukus. Prasideda labai negražūs žaidimai, kuriuose veikia du reiklūs, rungtyniaujantys egoistai: „O tu apie mane pagalvojai? Apie mane tu išvis niekada negalvoji! Ir ką man dabar daryti?” Ir jūs pradedate varžytis, kovoti vienas su kitu, reikalauti vienas iš kito. O reikiami svertai lieka nepanaudoti.

Gaunasi ne rūpestingo suaugusio ir jo vaiko bendravimas, o karas tarp dviejų lygiateisių, tačiau priešiškų žmonių. Iki to laiko, kol laikysime vaikus partneriais, visa tai tęsis toliau. Priimta manyti, kad visa tai – elgesio problemos. Kad vaikai neišauklėti, nemoka gražiai elgtis. Tačiau problema slypi ne elgesyje, problema pačiuose santykiuose. Jie neturi būti tokie. Tas pats pasakytina ir apie santykius šeimoje ar draugaujant.

Varžymasis tampa tikra nelaime, jeigu išstumia iš šeimos rūpinimąsi jaunesniais broliais/seserimis ar nuosavais vaikais. Apverktina situacija. Kai rungtyniaujame vienas su kitu, nors turėtume dosniai dalintis meile ir rūpintis vienas kitu, negalvodami apie tai, kieno dabar eilė ir panašiai. Meilė dovanojama nelaukiant, kad gausi kažką mainais. „Leisk man tavimi pasirūpinti”, „Su manimi tu būsi saugus”, „Aš apsaugosiu tavo užnugarį”, „Aš apginsiu tavo orumą”… Ir jeigu kitas sako tą patį, tai ne dėl to, kad atėjo jo eilė atsilyginti. Jam net į galvą tai nešauna.

Santykiai su vaiku, kai jis yra jums patikėtas – tai abipusis malonumas, abi pusės jaučia pasitenkinimą. Vaikams nereiškiamos pretenzijos, nepateikiami reikalavimai, iš jų nelaukiama to, ko jie negali duoti. Jūs prisiimate atsakomybę už santykius, jūs sprendžiate visas problemas, jūs duodate, nieko nereikalaudami mainais.

Jūs vadovaujate, vaikas jus myli ir jumis žavisi, jis patenkintas ir atsipalaidavęs. Jis žino, kad pateko į patikimas rankas, kad juo pasirūpins, duos viską, ko prireiks, jis jaučia, kad jį myli, priima tokį, koks jis yra, kad jam visada padės.

Ir visa tai – dėka teisingos hierarchijos. Kai kiekvienas atlieka savo darbą, kurį jam numatė gamta. Pakanka tik užimti teisingą poziciją ir situacija kardinaliai keičiasi. Visiems.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *