Meilė ar priklausomybė?

Norėčiau papasakoti apie kai kuriuos meilės santykių aspektus. Vienas iš jų – autonomija arba susiliejimas.

Kraštutiniu autonomijos atveju žmonės turi itin mažai sąlyčio taškų. Pavyzdžiui – seksą. Dėl to “mes drauge, mums gera, o jei ne drauge – irgi gera.” Daug aistros.

Susiliejimas – tai kai “tu – dalis manęs ir aš be tavęs negaliu”. Labai daug sąlyčio taškų. Vienas bendras “Mes”. Šis reiškinys labai būdingas meilės santykių pradžiai. Kūdikiams ir mamoms tai absoliučiai normalu, o štai brandesniuose meilės santykiuose kažkuriam poros nariui gali pasidaryti pernelyg ankšta. Ir tada – “išėjo žmogus, išėjo dalis manęs”. Žmogus apverkia ne patį išsiskyrimą, o dalies savęs praradimą. Be to, prarado tą savo be galo vertingą dalį, kurią kažkas buvo pamilęs (neretai be kito žmogaus toji dalis tarsi neegzistuoja, dėl to ir kyla poreikis susilieti).

O dar yra balansas – sąlyčio taškų esama, bet esama ir savarankiškumo. Jeigu kažkuris poros narys išeina, tai antrajam, žinoma, skaudės, jis praras tam tikrą gyvenimo dalį, tačiau ne visą save.

Dažnai į susiliejimą įsipainioja taip ir neatsiskyrę nuo tėvų, neseparuoti žmonės, nesugebantys patys savęs mylėti, vertinti, suteikti sau šilumos, patys save palaikyti, žvelgti į save iš gerosios pusės. Tada jie siekia sukurti save kito žmogaus rankomis ir tai pasakytina tiek apie meilę, tiek apie draugystę ar vaikų gimdymą.

Ir ką gi dabar daryti?

Būtina mokytis kurti save, savo asmenybę savarankiškai. Vyti šalin mintis apie savo silpnumą, blogumą, vienišumą.

Buvote patekę į santykius, kuriems būdinga priklausomybė? O gal pažįstate kitų žmonių, kurie gyvena susilieję?

Dar vienas svarbus santykių parametras – tai kontrolė ir paklusimas.

Kraštutiniu paklusimo atveju irgi susiformuoja priklausomybė. Ir atvirkščiai.

Tokiuose santykiuose neįmanoma išvengti disbalanso ir nuslystama į tėvų-vaikų santykius. Vienas poros narys visą laiką viską kontroliuoja, o antrasis paklūsta. O dar gali įvykti vaidmenų susikeitimas įvairiose gyvenimo sferose.

Idealiu atveju balansas vėlgi pasiekiamas, kai atsisakoma pripažinti partnerį tėčiu ar mama.

Panašus į ankstesnį ir parametras imti-duoti. Jeigu vienas poros narys visą laiką duoda, o kitas vien tiktai ima – vėlgi tėvų-vaikų santykiai.

Idealiu atveju balansas pasiekiamas pakeitus formulę į “tu duodi man, o aš – tau”. Ir kiekvienas poros narys stengiasi duoti šiek tiek daugiau, negu jam davė partneris.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *