Meilė išeina?

Kaip dažnai tenka girdėti tokio pobūdžio frazes: „Meilė ateina ir išeina, o valgyti norisi kiekvieną dieną”, „Praėjo meilė, nuvyto pomidorai”, „Pasaulyje nėra nieko amžino” ir t.t. Visos jos verčia mus patikėti, kad amžina meilė neegzistuoja, kad metams bėgant jos nebelieka. Kai kuriems netgi kyla klausimas, kam mylėti, švaistyti meilei jėgas, jeigu vis tiek jai ateis galas. Ar tikrai taip yra? O jeigu taip – kodėl? Pabandykime išsiaiškinti.

Pradžiai pabandykime išsiaiškinti, ką mes laikome meile. Tikriausiai, sutiksite, kad tai tasai jausmas, kuris verčia mus su džiaugsmu grįžti namo. Būtent meilė skatina rūpintis ir džiuginti artimuosius maloniomis smulkmenomis, tiesiog kad nuotaika pagerėtų, tiesiog kad žinotų: apie juos galvojama, jie mylimi.

Būtent meilė verčia mus susimąstyti, ką jaučia mylimas žmogus, prieš kaip nors pasielgiant ar ką nors padarant. Pamėginkite prisiminti, kaip pamilote, kas jus patraukė būtent tame žmoguje. Gražios akys, užburianti šypsena, grakšti figūra, „pripumpuoti” raumenys? Tačiau tai tik išvaizda. Laikui bėgant, visa tai keičiasi. Ir kas tada bus su meile? Ar apskritai teisinga vadinti tai meile?

O gal jus pavergė jaudinantis rūpinimasis? Tada jūs pamilote ne patį žmogų, o jo elgesį su jumis. Kam gali nepatikti, kai juo taip rūpinamasi? Tačiau saldainių-gėlių periodas greitai baigiasi. Reiškia, tokia ten ir meilė, jeigu joje daugiau nieko nėra. O kas pasilieka, tokiai meilei išėjus? Pasilieka žmogus, su kuriuo norėjote nugyventi gyvenimą meilėje. Tačiau tada juk ir mylėti reikia patį žmogų.

O dabar pagalvokite, ar gali laikui bėgant kažkas pasikeisti, jei pamilote savo žmoguje gerumą žmonėms, linksmą būdą ir optimizmą, pasitikėjimą savimi ir rytojaus diena, komunikabilumą, artistiškumą. Kiekvienas iš mūsų turi savą sąrašą. Svarbiausia, kad jame būtų realūs žmogaus bruožai, o ne jūsų pačių sugalvoti. Laikas, žinoma, nestovi vietoje, keičiamės ir mes, ir aplinkiniai. Bet vargu ar radikaliai pasikeis gyvenimo prioritetai arba vertybės, vargu ar artimas žmogus nustos būti tuo, kokiu jį pamilote. Kad taip atsitiktų, reikia labai rimtų sukrėtimų.

Išeina ne meilė, o tai, kas ja maskuojasi. Tikras jausmas pats savaime neišgaruoja, bet užtat jį galima pasmaugti. Priešingai nei dauguma mano, ne buitis ir ne rutina nužudo meilę, o mes patys. Skandalais, priekabėmis, apgaule, nesupratimu, nepasitikėjimu ir netgi tingėjimu. Juk buitis – tai mūsų brandumo indikatorius: kiek gerai išmokome kurti santykius, o rutina – ne kas kita, kaip tingėjimas ir nenoras užpildyti savo gyvenimą įvairove.

Kad meilė žydėtų, ja reikia rūpintis ir būtinai abiem: reguliariai tręšti, laiku palaistyti, laiku išravėti piktžoles, maudyti ją saulės spinduliuose. Tada galėsite mėgautis jos vaisiais visą gyvenimą.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *