Žinau, kad tai, ką parašysiu, tikriausiai sukels protestus ar bent jau nuostabą. Juk visose knygose, visuose filmuose, TV šou ar dainose – nuostabi meilė iš pirmo žvilgsnio. Tartum žaibas trenkė. Užgriuvo stebuklas iš dangaus, suplazdėjo drugeliai pilve. „Kaipgi taip? Argi meilė – ne jausmas?” – imsite prieštarauti. Ir padarysite išvadą, kad rašinėju nesąmones. Juk jeigu meilė ne jausmas – tai kas gi ji yra iš tikrųjų?

Visi mes tiek kartų buvome įsimylėję, taip dažnai jautėme… Aš ir pati tokia. Dar visai neseniai galvojau kaip dauguma: „Meilė – tai jausmas”.

Pabandysiu paaiškinti, kol neužmėtė šlepetėmis. Potraukis – tai jausmas. Aistra – tai jausmas. Prisirišimas – irgi jausmas. Jaudulys – jausmas. Susižavėjimas – jausmas.

O štai meilė – ne jausmas. Meilė – tai veiksmai ir pasirinkimas, sprendimas.

Jūs ne šiaip „įsimylite”. Jūs priimate patį svarbiausią sprendimą gyvenime: atverti širdį kitam žmogui, būti su juo, augti drauge su juo, gyventi su juo, mylėti jį. Ir tai ne šiaip – kartą ir visiems laikams. Tai visai ne priesaika, ne gražūs žodžiai. Savo sprendimą jūs turite patvirtinti kiekvieną dieną. Netgi kai jausitės įskaudinti ar nusiminę. Netgi kai bus baisu ir nesuprantama. Netgi tada, kai į galvą šaus išdavikiška mintis: „viskas, man jau pakaks!”

Įsivaizduokite: štai sutikote žmogų, kuris jums atrodo pats pačiausias… Širdis plazda krūtinėje, nujausdama neišpasakytą laimę. Pradedate susitikinėti, gėlės, šypsenos, pirmieji prisipažinimai, atviri pokalbiai… Praeina vienas mėnuo, kitas, jūs jau lyg ir įsimylėjote iki ausų, ir neįsivaizduojate be mylimo žmogaus savo gyvenimo. Ir čia staiga užgriūna kažkokie pokyčiai. Pavyzdžiui, jums pasiūlo jūsų svajonių darbą, tačiau kitame mieste ar net kitoje šalyje. Būtų kvaila pražiopsoti tokį šansą. Ir jūs sutinkate. Išvažiuojate ir susitikimai, savaime aišku, baigiasi. Kurį laiką susirašinėjate, skambinate vienas kitam, tačiau palaipsniui suprantate, kad nesate pasiruošę meilei per atstumą. Jūs realiai žvelgiate į situaciją. Viskas. Meilė baigėsi.

Taip, tai padarėte jūs: priėmėte sprendimą sustoti. Nužudėte užgimstantį jausmą. Neleidote, kad atsitiktų tai, kas kol kas buvo dar tik pradinėje stadijoje. Tai buvo jūsų sprendimas.

Kodėl taip padarėte? Juk meilė, pasimatymai, pokalbiai – visa tai buvo. Galbūt netgi jautėtės laimingi. Ir staiga priėmėte tokį sprendimą. Kodėl?

Ogi todėl, kad meilė – ne pliūpsnis, ne sprogimas, ji jums neįteikiama kartą ir visiems laikams. Meilė reikalauja laiko. Kad meilė tvirtėtų ir augtų, reikia praleisti drauge su partneriu ne vieną mėnesį ir netgi ne vienerius metus. Reikia šimtų valandų ir šimtų situacijų. Reikia momentų, kuriuose jūs pasirodysite partnerio akyse vienokiu ar kitokiu būdu. Momentų, kai patys matysite partnerį pačiose įvairiausiose situacijose. O partneris – jus.

Aistra ir fizinė trauka – visai kas kita. Tai labai lengva ir nereikalauja laiko. Pritraukti lengva. Sujaudinti – irgi nesunku. Visus tuos drugelius pilve galima pajausti beveik akimirksniu, jau pirmą kartą pažvelgus vienam į kitą. Ir sulig kiekvienu nauju susitikimu šie pojūčiai stiprės. Tačiau visa tai – ne meilė. Dauguma žmonių laiko tai meile ir daro klaidą. Meilė reikalauja daugiau laiko. Žymiai daugiau.

Štai dėl ko labai juokinga klausytis, kai kas nors pasakoja apie savo atseit meilę: „Aš nieko negalėjau su savimi padaryti. Įsimylėjau sekretorę, kai tik ją pamačiau!” arba „Tai viršijo mano jėgas: įsimylėjau tarsi mergaitė savo kaimyną, nors buvau laiminga santuokoje su vyru…”

Frazė „Nieko negalėjau padaryti” – apskritai apie nieką. Iš tikrųjų viskas vyksta kitaip. Jūs ir tik jūs patys sprendžiate – pasirengę ką nors įsimylėti, ar ne.

Jausmus suvaldyti, žinoma, nėra lengva. Pavyzdžiui, kontroliuoti aistrą. Ar fizinę trauką. Gyvenime tai ištinka ne vieną ir ne du kartus. Žmogus traukia mus tarsi magnetas, netikėtai suplazda drugeliai pilve ir visa kita. Ne visi mes šventieji. Ir šitie spontaniški jausmai išties nekontroliuojami. Tačiau…

Jūs patys sprendžiate – nerti į šitą aistros okeaną, ar ne. Atkreipkite dėmesį: kalba eina ne apie meilę. Kalba eina apie aistrą ir užplūdusius, neretai visiškai iracionalius jausmus. Tai jūsų ir tik jūsų sprendimas: peraugs visa tai, ką jaučiate, į meilę, ar ne.

Viskas labai paprasta: meilė reikalauja laiko, patinka tai kam nors ar nepatinka. Reikalauja kur kas daugiau nei kelių savaičių. Daug daugiau, nei gali trukti romanas su svetima žmona ar svetimu vyru. Ir tai ne atsitiktinis dalykas. Taip gamtos ir buvo sumanyta. Kad nesiteisintumėte fraze „Nieko negaliu su tuo padaryti”. Kad galima būtų atskirti tikrą meilę nuo laikinos aistros.

Meilė yra tai, ko siekiate, kam leidžiate augti ir vystytis, o ne impulsas.

Meilė – tai daugybė įvairiausių veiksmų ir poelgių.

Nepalikti žmogaus likimo valiai sunkioje situacijoje, nes šis žmogus jums daug reiškia. Dirbti su santykiais kiekvieną dieną, visą laiką. Prisiminti gimtadienius ir metines, ieškoti parduotuvėse mielų dovanėlių ar atvežti vos ne iš pasaulio krašto nematytą neregėtą gėlę. Tai nesibaigiantis rūpinimasis ir santykių analizė. Kai jums negaila žmogui nei laiko, nei jėgų. Kai atsikeli vidury nakties ir atvažiuoji į aerouostą, kad pasitiktum mylimą žmogų – ir tai tau teikia džiaugsmą. Kai jus nežinia dėl ko traukia kažkoks žmogus, tačiau vejate šalin net pačią mintį apie romaną „kairėje”. Nes tai – jūsų pasirinkimas. Nes svarbiausia jums – kad mylimas žmogus galėtų jumis pasitikėti. Nes suprantate, kad netgi jei suklysite vos vieną kartą – taip kaip anksčiau jau nebebus. Nes giliai mylite savo žmogų. Jį vieną ir nieko daugiau.

Meilė – tai pasirinkimas ir sprendimas. Jūs pasirinkote ir nusprendėte dalyvauti kito žmogaus gyvenime visą laiką, visiškai, iki galo. Rodote dėmesį ir rūpinatės. Pasirinkote būti jam ištikimi. Nusprendėte jį palaikyti ir guosti. Juokinti ir motyvuoti. Dovanoti jam savo laiką. Ir dalelę savo širdies.

Meilė – tai poelgiai. Pavyzdžiui, persikraustyti į kitą miestą, kad galėtumėte būti kartu. Leistis į nuotykių kupiną kelionę. Atidėti svarbų projektą, kad pradžiugintumėte partnerį teatru ar koncertu. Įsigyti šunį, nors kitados klaikiai bijojote šunų. Drauge pasistatyti namą. Pasodinti sodą.

Meilė niekur neskuba ir nieko neskubina. Meilė – tai tylūs vakarai, kai vienas kitam pasakojate apie tai, kas jus jaudina. Meilė – kai nuoširdžiai domitės partnerio hobiu, nors dar visa neseniai net neįsivaizdavote, kad esama tokių dalykų. Meilė – tai pasakojimai apie savo praeitį ir vaikystę.

Meilė – tai tylus džiaugsmas dėl to, kad esate kartu. Net kai paprasčiausiai tylite. Tokia tyla – kur kas svarbesnė už žodžius.

Štai kas yra meilė, kurią kada nors pasirinksite ir kurią rinksitės kiekvieną dieną. Visą gyvenimą.

Taip, meilėje yra jausmų ir emocijų. Mes gi ne robotai. Kai mylime – irgi girdime, kaip garsiai plaka širdis, jaučiame, kaip plazda drugeliai pilve, kaip mus traukia mylimas žmogus, tarytum magnetas. Tai šilumos, artumo, geismo, neįtikėtino virpulio jausmas. Taip kad viskas teisingai – meilė įžengia į mūsų gyvenimą su jausmų ir emocijų pagalba. Ji persipina su tais jausmais, tampa su jais viena visuma.

Tačiau meilė – tai ne atskirai paimtas jausmas, ne kokia nors atskira emocija.

Meilė – tai sprendimas ir pasirinkimas. Meilė – tai mūsų poelgiai ir veiksmai.

Meilė – tai begalė mažų sprendimų ir pasirinkimų. Kartasi nepastebimų, nesąmoningų, tačiau be jų meilės nebūna. Ir čia netgi pats mažiausias sprendimas iš tiesų yra didžiulis ir svarbus. Iš visų tų mažyčių kasdieninių sprendimų bei pasirinkimų ir nutapytas didžiulis meilės paveikslas.

Tai gali būti skambutis mylimam žmogui, net jeigu esate labai užimti. Bet jūs pažadėjote ir jis laukia. Arba sugrįžti laiku vakarienei, kurią rūpestingai pagamino žmona. Arba dėmesingai jau nežinia kelintą kartą išklausyti kažką labai žmogui svarbaus ir brangaus. Arba pasivaikščioti šeštadienio vakarą. Arba drauge pažiūrėti komediją.

Tačiau meilėje yra ir labai rimtų sprendimų. Pavyzdžiui, kai nusprendžiate įsivaikinti ar persikraustyti į kitą miestą, kur daugiau perspektyvų jūsų partnerio darbui. Ar atsisakyti pačios idėjos netgi lengvai paflirtuoti su patikusiu žmogumi.

Pasirinkimo, scenarijų ir išbandymų variantų gyvenimas pateiks labai daug. Nes meilė – tai tūkstančiai ir milijonai sprendimų bei pasirinkimų, mes sprendžiame ir renkamės kiekvieną dieną. Mes renkamės meilę. Ir ji neateis, kol nepasirinksime svarbiausio – mylėti ir rinktis tą žmogų vis iš naujo ir iš naujo.

Meilė – tai ne „nieko negalėjau su savimi padaryti”, o sąmoningas pasirinkimas ir sprendimas.

Meilę – kai nusprendžiate praleisti su žmogumi šimtus valandų ir dešimtis metų, klausytis jo, pažinti jį, drauge su juo juoktis, verkti, svajoti…

Meilė nemiršta. Jos nesunaikina nei laikas, nei atstumas. Nes neįmanoma sunaikinti jūsų paties padaryto sprendimo. Meilė gyvena amžinai, nes jūs nusprendžiate atleisti. Pasirenkate kantrybę. Nusprendžiate matyti partneryje tik tai, kas gera ir šviesu, užuot susikoncentravus į trūkumus ir ydas.

Meilė gyvena amžinai, kadangi renkatės ją vis iš naujo ir iš naujo.

.