Meilė = vystymasis. Abipusė meilė praturtina, praplečia horizontus.
Būtent dėl to įsimylėjusios poros vos ne fiziškai jaučia, kaip dėl kito žmogaus meilės, rūpestingumo ir švelnumo auga jų pasitikėjimas, pasaulis nusidažo naujomis spalvomis, jie jaučiasi žymiai geresniais, protingesniais, vyrai – dar labiau vyriškėja, moterys darosi dar moteriškesnės.
Partneriai tampa pakantesni, daug ką perima vienas iš kito, išplečia individualų repertuarą ir savo pasaulio suvokimą.
Tokie pokyčiai būdingi įsimylėjimui, jie atitinka mūsų poreikį vystytis, siekti naujų aukštumų.
Kai į savo „Aš” įtraukiame kitą žmogų, mes tarsi praplečiame nuosavo „Aš” ribas ir šis procesas yra nekontroliuojamas ir pasąmoningas. Jis prasideda savaime ir pasireiškia tiek emociniu, tiek fiziniu lygmeniu.
Aplinkinis pasaulis tampa kitoks. Pasikeičia ir pats žmogus.
Tačiau mūsų „Aš” negali išsiplėsti iki begalybės, todėl visiškai natūralu, kad tam tikru momentu plėtimosi procesas sulėtėja arba sustoja, sumažėja abipusis entuziazmas, ateina tam tikras nusiraminimas, tame tarpe hormonų lygmenyje ir santykiai pradeda smukti.
Ateina momentas, kai partneriai sugrįžta iš dangaus į žemę, suvokdami, kad mylimasis yra pats įprasčiausias žmogus.
Paprastai abipusiai interesai nepradingsta staigiai ir iš karto, santykiai tęsiasi, kaip taisyklė, iki to laiko, kol abipusis susidomėjimas išsenka, o jeigu susilpnėja emocijos, atsiranda nuobodulys, nusivylimas, dingsta susidomėjimas kitu žmogumi, tada išgaruoja ir visa kita.
Ir tada yra visiškas kito žmogaus išstūmimas iš savojo „Aš”.
Santykiai daugiau nebesuvokiami kaip įkvėpimo, plėtros ir asmeninio augimo, gebėjimų ugdymo šaltinis.
Ir dažnai siekis palaikyti tokius santykius susiveda iki nulio, nes daugiau nebekyla džiaugsmo pojūtis iš to, kad kitas žmogus savo buvimu mus tarsi iškelia aukščiau savęs.
