Ir svarbiausia čia yra būtent duoti!
Bet mes kažkodėl manome, kad gauti yra svarbiausia, todėl visą laiką laukiame. Ir šis laukimas užkrauna nepakeliamą naštą tam, į kurį nukreipti visi mūsų lūkesčiai, ir dėl mums nesuprantamų priežasčių mes visą laiką liekame be nieko, gavę tik nusivylimą, skausmą ir apatiją.
Sveiki santykiai paremti abipusiu dovanojimo procesu, ir tai visai ne barteris, anaiptol ne. Tai nuoširdus noras pasidalinti su kitais kažkuo, ką turime patys, ir ne todėl, kad tikiuosi kažko gauti mainais, o tiesiog todėl, kad man to užtenka, aš to turiu pakankamai, todėl noriu dalintis.
Davimo procesas manęs anaiptol neištuština, o priešingai – užpildo, aš patiriu realų malonumą iš to, kad kitas žmogus šalia manęs jaučiasi gerai, patikimai, saugiai.
Sveikuose santykiuose nėra jokių pretenzijų, tačiau yra absoliutus atvirumas ir pažeidžiamumas. Jausmai ir emocijos yra puikus jūsų artumo indikatorius ir gali būti naudojami kaip šio artumo reguliatoriai.
Balansas „imti-duoti” yra absoliučiai natūralus Visatos dėsnis, kurio neįmanoma valdyti ir kontroliuoti.
O jei nuoširdžiai įvertintume savo troškimo duoti laipsnį, galime nemaloniai nustebti, pamatę, kad kažkaip nepastebimai pavirtome vartotojais.
Mane PRIVALO mylėti, manimi PRIVALO rūpintis, man PRIVALO padėti… Ir visų šitų „privalo” – tūkstantis milijonų.
O ko jums norisi? Ko trokštate?
Kiek jūsų norą duoti lemia jūsų noras gauti?
Ir čia staiga paaiškėja viena labai įdomi istorija. Bėda ta, kad duoti galime tik jausdami vidinės pilnatvės būseną, bet ne vidinę tuštumą! Ir ši pilnatvė priklauso tik nuo mūsų pačių, o ne nuo kažkokių kitų žmonių.
Pilnatvę lemia ne kiti žmonės, įvykiai ir pan. Užpildyti save – tai didžiulis vidinis darbas, dvasinis augimas ir gilus savęs bei savo sielos supratimas.
Pilnatvę jaučiantis žmogus nepriklauso nuo kito žmogaus, tačiau puikiai jį papildo. Ir tada santykiuose esantys žmonės tampa priklausomi vienas nuo kito.
Norint būti laimingam santykiuose su kitu žmogumi, reikia išmokti būti laimingam santykiuose su savimi.
Būti vientisa asmenybe – reiškia jausti pilnatvę.
