Geros ir blogos emocijos. Tokio skirstymo logika – gera emocija ta, kuri nuteikia pozityviai, bloga – kuri nuteikia negatyviai. O iš tiesų kiekviena emocija gali būti ir gera, ir bloga – tai priklausys nuo konkrečios situacijos ir nuo žmogaus asmeninių savybių.
Pavyzdžiui, matydami prasigėrusį žmogų, galime pasibjaurėti alkoholizmu ir nuspręsti gyventi blaiviai. Arba matydami negatyvius reiškinius, galime pasiryžti keisti juos į gerą pusę. O būna ir taip, kad piktavalis žmogus džiaugiasi, padaręs nusikaltimą.. Todėl toks emocijų skirstymas neatitinka realybės.
Blogas emocijas galima išsklaidyti tik geromis emocijomis. Žmogus su tokiu įsitikinimu mąsto maždaug taip: “dabar man blogai, todėl padarysiu tai, nuo ko man bus gerai”. Ir puolama ieškoti gerų įspūdžių – linksmintis, smaližiauti, svaigintis. Akivaizdu, kad tai negali padėti, nes negatyvių emocijų priežastis – jas sukėlusi situacija – gali kartotis.
Todėl visas emocijas turime išgyventi ir suprasti jų atsiradimo priežastis. O besistengiant sklaidyti blogas emocijas geromis, galima išsiugdyti žalingų įpročių, paviršutinišką požiūrį į savo emocijas ir.. užsiauginti viršsvorį. Vienintelis priimtinas (papildomas) emocijų išsklaidymo būdas – fizinis krūvis.
Įdomu tai, kad emocinė įtampa “kaupiasi” pečių juostos raumenyse, viršutinėje rankų dalyje ir pirštuose – todėl emociškai įsitempę žmonės nevalingai trauko pečiais, gestikuliuoja, barbena pirštais, nervingai sukioja rašiklį ar gniaužo nosinę.
Visos emocijos įgimtos, todėl yra nekontroliuojamos. Nėra nustatyta, kokios būtent emocijos yra įgimtos. Kai kurios reakcijos, pavyzdžiui, išgąstis ar diskomforto išraiškos, greičiau yra refleksinės. Tačiau ilgainiui visi kūdikiai išreiškia susidomėjimą, džiaugsmą, nuostabą, baimę, pyktį..
Manoma, kad visų vadinamų bazinių emocijų vaikai išmoksta iš suaugusiųjų. Beje, vaikai jas išgyvena teisingai: sureaguoja, moka laiku jas “paleisti” bei persijungti į tolimesnę veiklą. Tai socializacija vėliau juos išmoko elgesio šablonų, emocijų slopinimo ir manipuliavimo. Kontroliuoti emocijų negalime, tačiau valdyti savo reakcijas ir mokytis adekvačiai reaguoti gali kiekvienas žmogus.
Mano emocijos ir mano reakcijos – mano asmeninis reikalas. Toli gražu: juk gyvename tarp žmonių, su žmonėmis, ir būtent emocijos dažniausiai provokuoja elgtis neadekvačiai. Todėl ir patariama nesivadovauti emocijomis, nurimti – joms nurimus viskas atrodo kitaip.
Jei emocija skatina pozityviems veiksmams ir nežeidžia aplinkinių – ji yra tinkama, naudinga, adekvati. O jei emocija pablogina situaciją ir kenkia aplinkiniams – ji netinkama, žalinga, neadekvati. Todėl bendraujant gebėjimas tinkamai išreikšti emocijas yra ypač svarbus.
Nėra skirtumo tarp emocijų ir jausmų. Skirtumas esminis. Emocijos (pranc. “emotion” – sukrėtimas, susijaudinimas; lot. “emoveo” – sukrėtimas) – mūsų reakcijos į aplinkybes ir įvykius. Tai visada dinamika, išraiška, perėjimas į sekantį etapą. Emocijos – vienas svarbiausių vidinių mechanizmų, reguliuojantis mūsų psichinę veiklą ir elgesį. Be to, emocijose slypi mus motyvuojanti jėga – įkvėpimas!
Ir jei emocijos susietos su situacija (“man baisu”; “man smagu”) ir yra trumpalaikės reakcijos, tai jausmai yra ilgalaikiai, besivystantys, susieti su žmogumi (“aš myliu šį žmogų”; “aš bijau šio žmogaus”), arba su socialinėmis vertybėmis ir idealais (humanizmas, vienybė).
Reikia gyventi taip, kad teigiamų emocijų būtų kuo daugiau, o neigiamų – kuo mažiau. Galima sakyti, kad tai hedonistų šūkis. Taip gyvendami žmonės tampa priklausomi nuo visų savo “malonumų”. O vengdami visokių nemalonių išgyvenimų, jie pasiekia priešingų rezultatų – pradeda bijoti bet kokių sunkumų, t.y., išgyvena.. neigiamas emocijas!
Nerealu išvengti gyvenime visų neigiamų situacijų jas apeinant ar slopinant. Todėl turima mokytis jas išgyventi, iš jų pasimokyti, o ne dirbtinai kurti teigiamas emocijas. Viskas, kas sukurta dirbtinai, yra netikra ir laikina. O štai emocinis brandumas leidžia iš džiaugsmo emocijos pereiti į džiaugsmo būseną.
