Nedalinkite savo meilės iki paskutinio lašo

Ištirpti žmoguje, tapti su juo viena visuma, pulti jam po kojomis ir padovanoti visą savo pasaulį, atiduoti visą save… Labai gundo, labai gražu, pasakiška, tačiau taip gyventi negalima!

Meilės vergas, ištirpęs, atiduodantis viską, ką turi – praranda pats save. Negana to, jis taip išlepina savo meilės objektą, kad tasai tampa visiškai abejingas mylinčiam ir aukojančiam.

Arba staiga paaiškėja, kad duodate NEPAKANKAMAI. Viską atiduodame, neriamės iš kailio, o rezultatas – susilaukiame pretenzijų, kad duodame ir darome pernelyg mažai.

Kitas dažnas variantas – prasideda kritika. Su jumis viskas negerai, viskas ne taip, ir jūsų padovanotos rožės nuvytusios, ir saldainiai neskanūs, ir automobilį padovanojote netinkamos spalvos.

Visos pastangos, iniciatyvos nesulaukia tokios reakcijos, kokios tikisi mylintis ir viską aukojantis žmogus. Reakcija dažniausiai būna tokia:

  • Reikalavimai ir pretenzijos – „Ir tai – viskas? Tu rimtai? Tu visiškai nesistengi, tu manęs nemyli! Tu ką, ir manęs tyčiojiesi? Nekenčiu tavęs!”
  • Abejingumas – „Ir vėl tu čia atlindai…. kaip tu mane užknisai savo skambučiais ir dovanomis! Nieko naujo, tu nuspėjamas/nuspėjama, kaip visada”.

Meile „susirgęs” žmogus praranda asmenybę. Šio žmogaus daugiau nebėra. Jis tik mylimo žmogaus priedas. Ir širdies gilumoje jis tai jaučia, supranta, tačiau nežino, kaip ištrūkti iš savo paties paspęstų spąstų.

Kodėl taip yra? Juk viskas kyla iš pačių šviesiausių, kilniausių jausmų, norų ir įsitikinimų.

Spąstų esmė ta, kad žmogus visą savo meilę, visą save atiduoda kitam. Ir nieko nepasilieka sau. Jis gyvena pagal kitų žmonių reikalavimus, interesus, tikslus. Jis patogus kitiems kaip naminės šlepetės ar kilimėlis koridoriuje.

Tačiau kas galėtų beprotiškai įsimylėti kilimėlį?

Žmoguje mes visi ieškome ASMENYBĖS. Ir gerbti galima tik asmenybę. Praradę tikrąjį save, savo asmenybę, prarandame kitų žmonių meilę ir pagarbą.

Negalima paversti savęs skuduru. Negalima bijoti parodyti tikrąjį save. Jei jūsų nemyli tokių, kokie esate, neverta nieko netgi pradėti.

O jeigu esate mylimas, jus priims ir su netobula išvaizda, ir su visais jūsų „aštriais kampais”, su visais jūsų tarakonais galvoje.

Abejingumas, reikalavimai, pretenzijos, kritika – tai sklinda iš žmonių, kurie nori jumis naudotis, o ne mylėti. Kam jums to reikia?

Taip, galima išsikraustyti iš proto nuo meilės, prarandant realybės jausmą, bet netgi tokioje būsenoje reikia išsaugoti save, savo asmenybę. Jei ne vardan savęs, tai bent vardan ​​mylimo žmogaus.

Būsite mylimi tik tuo atveju, jei mylėsite save.

Meilė sau – raktas į sveikus, laimingus santykius.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *